Liepos 6-ąją šakietė Iveta Rudaitytė 24-ojo gimtadienio sveikinimus priėmė žemės drebėjimo nuniokotoje Venesueloje. Vietoj vaišių stalo – gelbėtojų palapinė stadione, vietoj šventinių planų – ilgos darbo valandos su keturkoje kolege, belgų avigane Otta, ieškant gyvųjų tarp sugriuvusių daugiabučių. „Tai buvo išskirtinis gimtadienis. Tokio neįmanoma pakartoti“, – šiandien šypsodamasi sako iš kol kas įsimintiniausios savo karjeros misijos grįžusi Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnė.
Tačiau už šio įsimintino momento liko dvi savaitės, pareikalavusios tiek merginos fizinės ištvermės bei šalto proto, tiek pastangų neparsivežti namo tų išgyvenimų, kuriuos teko patirti, pajusti. Į tarptautinę paieškos ir gelbėjimo misiją VSAT Pagėgių pasienio rinktinės Šilgalių pasienio užkardos jaunesnioji specialistė I. Rudaitytė išvyko kartu su ketverių metų belgų avigane Ottalia, kasdien meiliai šaukiama Otta. Nors dokumentuose ji – valstybei priklausantis tarnybinis šuo, Ivetos gyvenime – ji ir kolegė, ir šeimos narė.
Į griuvėsius – su viltimi
Birželio 24 d. vos 39 sekundžių intervalu Venesuelą sukrėtė 7,2 ir 7,5 magnitudės žemės drebėjimai, nusinešę beveik 5 tūkst. gyvybių, dar per 16 tūkst. žmonių liko sužeisti ir be pastogės. Labiausiai buvo nuniokota šalies šiaurė ir La Gvairos valstija.
Iveta prisimena, kad sulaukusi klausimo, ar prireikus vyktų į tada dar neįvardytą misiją, sutiko, tačiau kad teks vykti į Venesuelą, netikėjo. Tačiau birželio 28 d. ji su 24 narių Lietuvos gelbėtojų komanda autobusu iškeliavo į Vokietiją, o iš ten kariniu lėktuvu – į Venesuelą. Ten, pasakoja mergina, lietuvius pasitiko tropinis lietus ir smarki perkūnija. Gelbėtojai apsistojo palapinėse stadione, o į stipriausiai nuo žemės drebėjimo nukentėjusias teritorijas kasdien važiuodavo maždaug valandą. Dėl saugumo komandą nuolat lydėdavo apsauga.
„Vaizdai, kuriuos išvydome, priminė tuos iš karo zonų... Vietiniai rodydavo vietas, kuriose stovėjo, tarkime, aštuonių aukštų daugiabutis, o prieš akis matai tik krūvą griuvėsių, kai kurie pastatai buvo nuvirtę ant šono, kiti susidūrę ir virtę viena konstrukcija“, – matytus vaizdus prisimena Iveta.
Jos ir keturkojės Ottos užduotis buvo tuose griuvėsiuose ieškoti likusių gyvų... Darbą sunkino nepakeliamas karštis. Ar buvo nerimo? Juk tokiose vietose dirbti pavojinga... Iveta tas dienas prisimena be nerimo veide, pasakoja, kad, prieš siunčiant šunį į paiešką, pirmiausia būdavo įvertinama, ar saugu patekti į konkrečią vietą: ar nėra kabančių konstrukcijų, neužfiksuota pastato judėjimo, negresia nauja griūtis. Be to, į numatytas vietas kinologas niekada neidavo vienas. Prie pastatų buvo statomi specialūs lazeriniai jutikliai, galintys perspėti apie konstrukcijų poslinkius.
„Žinoma, budrumas likdavo. Įlendi į griuvėsius, kažkur kas nors nubyra, iš karto žvilgsnis į kolegas: ar viskas gerai?“ – neslepia pareigūnė ir pasakoja su keturkoje kolege dalyvavusi skirtingose paieškose – kartais reikėdavo patikrinti visą numatytą teritoriją, kartais gelbėtojai nurodydavo konkrečią ertmę, kurioje galėjo būti žmogus. Gavusi komandą, kalytė tikrindavo griuvėsių angas ir plyšius. Užuodusi gyvo žmogaus kvapą, kurį yra išmokyta atpažinti, apie radinį ji praneštų lodama.
„Atvykę išgirdome, kad rastas gyvas žmogus. Pirmąją savaitę tikėjomės, kad ir mums pavyks ką nors išgelbėti. Kaskart eidamos su Otta į griuvėsius galvojome: galbūt dabar, galbūt šį kartą pavyks rasti tą adatą šieno kupetoje... Deja, gyvų žmonių misijos metu neradome...“ – pasakoja Iveta.
Pirmąją savaitę gelbėtojai iš Lietuvos dirbdavo po 12–13 valandų. Vėliau komanda susiskirstė pamainomis, tačiau darbo valandų niekas tiksliai neskaičiavo. Jeigu konkrečioje vietoje atsirasdavo bent menkiausia viltis ką nors aptikti, paieška tęsdavosi tiek, kiek reikėdavo.
Didžiausiais išbandymais Iveta įvardija ne tik tai, ką teko pamatyti, bet ir sunkiai pakeliamą drėgną karštį bei nelaimės vietose tvyrojusį sunkiai apibūdinamą kvapą. Nors temperatūra siekė apie 28–29 laipsnius, dėl didelės drėgmės trūko oro. Kaitri saulė dar labiau sustiprindavo aplink tvyrančius kvapus, todėl kiekvienas vėjo gūsis tapdavo trumpa atgaiva. Šios sąlygos sekino ir tarnybinius šunis. Vienoje vietoje Otta galėdavo kokybiškai dirbti vos penkias ar dešimt minučių, kol nuo karščio imdavo lekuoti ir paieškas tekdavo trumpam stabdyti.
„Ji ištvėrė ilgą kelionę, skrydį, karštį ir patį darbą. Sąlygos tikrai nebuvo lengvos, tačiau Otta nepalūžo“, – savo kolege didžiuojasi pareigūnė.
Venesuelos misija Ivetai tapo pirmąja tokia artima akistata su didelio masto nelaime ir žuvusiais žmonėmis. Gelbėtojai, ugniagesiai bei medikai tokių vaizdų būna matę ir Lietuvoje, o jai tai buvo nauja patirtis, su kuria tvarkytis padėjo tiek kolegos, tiek vidiniai susitarimai su savimi.
„Buvau nusprendusi, į kokius vaizdus galiu žiūrėti, o į kokius – ne. Patyręs kolega patarė to, ką matau, neimti į širdį tam, kad psichologija išliktų stabili. Mano svarbiausias susitarimas su savimi buvo nežiūrėti žuvusiam žmogui į veidą“, – atvirai kalba Iveta ir prisipažįsta, kad pavyko išlaikyti šaltą protą, o Otta jai ir kolegoms tapo kone terapiniu šunimi, kuris po sunkios dienos meiliai pasiglausto, prašosi paglostomas.
Komanda, kuri nepalūžo
Grįžusi iš Venesuelos Iveta prisipažįsta nesitikėjusi tokio žiniasklaidos dėmesio. Nors misija buvo neeilinė, pareigūnė ją vertina santūriai – kaip sąmoningai pasirinktos tarnybos dalį. O kas lėmė jos pasirinkimą tapti kinologe? Apie šį kelią Iveta ėmė svarstyti dar baigdama mokyklą, ieškodama profesijos, kurioje atsispindėtų nuo vaikystės lydėjusi meilė gyvūnams. Baigusi Pasieniečių mokyklą, ji dirbo pareigūne, kol 2022 m. sulaukė ilgai laukto skambučio iš Kinologijos centro – jai buvo atrinkta trijų mėnesių belgų aviganė Ottalia. Iveta neslepia, kad tarnybinio šuns auginimas iš pradžių pareikalavo kur kas daugiau atsakomybės nei ankstesnės jos patirtys su gyvūnais. Pirmieji mėnesiai buvo kupini bemiegių naktų, trumpų kasdienių treniruočių ir nerimo, ar sekasi užmegzti ryšį, ar viskas gerai... O gelbėjimo kryptį galiausiai padiktavo pati Otta.
„Instruktorius pastebėjo, kad ji lekia kaip tankas – visur ieško, naršo, nebijo nei užlipti, nei įlįsti. Taip mudvi ir atsidūrėme gelbėjimo šunų rengimo programoje“, – pasakoja Iveta ir tuoj pat priduria, taip savotiškai paneigdama sklandančius mitus, kad tarnybiniai šunys ruošiami per žaidimą ir paskatinimą.
„Kamuoliukas, skanėstas ar mėgstamas maistas padeda išlaikyti motyvaciją, tačiau kartu šuo turi žinoti aiškias ribas. O instruktoriai pirmiausia moko ne mūsų keturkojus, o mus – kad gebėtume tinkamai parengti savo partnerį“, – dalijasi pašnekovė ir visiškai pritaria vyraujančiai nuomonei, kad šuo ir šeimininkas supanašėja.
Iveta šypsosi, kad jųdviejų su Otta panašumas atsiskleidžia ne išore, o charakteriu – abi smalsios, atkaklios, nebijančios iššūkių ir pradėto darbo nepaliekančios pusiaukelėje. Be to, žmones prisileidžia tik gerai juos „nuskenavusios“ ir įsitikinusios, kad draugauti saugu. Venesueloje buvo puiki proga dar kartą įsitikinti, kad ryšiui tarp kinologo ir šuns neužtenka vien išmoktų komandų, o pasitikėjimą auginat diena po dienos, treniruotė po treniruotės. Šiandien jauna pareigūnė nesureikšmina nei sutiktuvių, nei Venesueloje gauto Didvyrių ordino. Svarbiausia liko tai, ką griuvėsiuose pasitikrino jiedvi su Otta.
„Esame stipri komanda – bent jau pačios taip jaučiamės. Otta ištvėrė sunkias sąlygas ir nepalūžo. Žinojimas, kad gali kažkam išgelbėti gyvybę, yra nuostabiausias jausmas. Būtent ten jaučiau, kad esu savo vietoje“, – sako I. Rudaitytė.
Bronius iš Veršių:
