Pirmą kartą per darbų pamoką paėmusi į rankas vašelį ir siūlus, Rasa suprato, kad nebegalės paleisti jų iš rankų. Nuo mokyklos laikų iki šios dienos ji vis dar užsiima rankdarbiais. Dabar tai jau ne tik nertos servetėlės ir megzti drabužėliai, bet ir saldainiais puošti medeliai, saldainių puokštės, dekoruoti krepšeliai ir šampano buteliai.

Nuotr. „Būna, kad darant saldainių medelį pritrūksta vieno saldainio ir tenka bėgti į parduotuvę“, – šypsosi Rasa.

Pradžių pradžia

Rasa Sebestijonienė rankdarbiais žavisi nuo mokyklos laikų, kai vykdavo darbų pamokos. Ji vis dar prisimena, kad trečiadienis – jos labiausiai laukiama diena, nes tą dieną būdavo darbų pamoka, kurios metu merginos bendraklasės prašydavo padėti nunerti servetėlę ar pabaigti kitą pradėtą darbą. Maisto gaminimas merginai buvo neįdomus, niekada jos netraukė stovėjimas prie viryklės. Ne tik mokykloje, bet ir namuose Rasa užsiimdavo panašia veikla – siūdavo lėlėms drabužėlius, galvodavo, kokie turėtų būti jų modeliai.

 
Pirmasis saldainiais puoštas medelis atsirado tada, kai Rasa gimtadienio proga mamai norėjo padovanoti kažką įdomaus ir originalaus. Vienoje parduotuvėje ji pamatė puoštą medelį ir iš karto pagalvojo, kad reikia pridėti dar įvairių karoliukų ir juostelių, kad medelis atrodytų gyvesnis. Taip buvo daromas medelis po medelio, kurių šiuo metu ji suskaičiuoja net 94.

Šį talentą, kaip mano artimieji, Rasa paveldėjo iš savo prosenelės, kuri prižadėjo prieš gimstant Rasai numegzti suknytę, o jei gims berniukas – megztuką. Deja, šis pažadas nebuvo ištesėtas. Gimusi mergaitė iš prosenelės paveldėjo kruopštumą, sumanumą ir norą daryti kuo originalesnius darbus.

Dabar Rasa jau gali pasakyti, kad nieko nėra neįveikiamo, visi jos daromi darbai vis tobulesni ir įvairesni. Gelgaudiškietė sako, kad Šakiuose sunku rasti įvairių smulkmenų, reikalingų jos darbams, todėl tenka važiuoti ir į Kauną. ,,Būna, kad darant saldainių medelį pritrūksta vieno saldainio ir reikia bėgti į parduotuvę“, – šypsosi Rasa. Toks važinėjimas ir darbų kūrimas atima daug laiko, kurio kartais pritrūksta jos pačios šeimai. Mintis, kad galima dekoruoti šampano butelius kilo tada, kai reikėjo tėčiui sugalvoti gimtadienio dovaną. Merginos namuose gausu mezgimo siūlų, kurių, kaip ji sako, užteks iki gyvenimo pabaigos. Tik pamačiusi kokius siūlus, kurių dar neturi, ji iš karto mato jau ne tik numegztą drabužį, bet ir raštą, kuriuo jis turi būti mezgamas.

Rasa per savo vestuves pati darė puokštes pamergėms, puošė bažnyčią, per vaiko krikštynas puošė kiemą, salę, o pirkdama vyrui gėlių puokštę – paprašė pardavėjos, kad leistų jai pačiai susidėti gėles taip, kaip jai patinka.

,,Savo rankdarbius parduodu tik draugams, bet vis daugėja tokių atvejų, kai tenka darbus daryti ir draugų draugams“, – šypsosi Rasa.

Paklausta, ar niekas nesikreipia į ją su prašymais pamokyti ar parodyti, kaip ji daro tuos darbus, Rasa atsako, kad yra tekę. Šiais darbais ypač domisi lietuviai, gyvenantys užsienyje. Tačiau nėra galimybių per tokį atstumą parodyti ar papasakoti, ką ir kaip reikia daryti. Be to, Rasa abejoja, ar galima išmokti šio amato. ,,Išmokyti neįmanoma, turi būti potraukis iš vidaus“, – teigia ji. Sunku būtų ir paaiškinti, ką po ko daryti, nes darant keičiasi nuomonė, dažnai persigalvojama, kaip turėtų darbas atrodyti. Be to, darbo rezultatas labai priklauso ir nuo nuotaikos.

Be šios veiklos, Rasa dar dirba su neįgaliaisiais, kuriuos taip pat bando bent šiek tiek įtraukti į šią veiklą, tačiau daugelis atsisako, ką nors daryti. Tik keli vaikai mielai užsiima siuvinėjimu.

Rasai buvo kilusi mintis atsidaryti suvenyrų parduotuvę, tačiau tam reikia nemažai lėšų, nuomojamos patalpos ir pan. Tai ir stabdo svajonės išsipildymą. Mergina dar norėjo tapti floriste, nes traukė skintos gėlės. Taip pat domina ir dekupažas, bet dėl mažo ir labai judraus sūnaus, Rasa dar bijo užsiimti šiuo darbu. Visų kol kas neišsipildžiusių svajonių Rasa neatsisako ir tiki, kad dar išaus ta didžioji diena.