Iš gyvenimo pasiima viską, ką gali

Kudirkos Naumiestyje gyvenanti poetė Marytė Rastupkevičiūtė rugsėjo 15 d. švęs garbingą asmeninį jubiliejų. Šia proga kalbėjomės su poete apie kūrybą, gyvenimą bei jos pomėgius.

Su poete susitikome Kudirkos Naumiesčio skvere. Iš pradžių nedrąsiai, bet vėliau įsikalbėjus moteris papasakojo, kad ši vasara, kaip ir visos kitos, buvo kupina įspūdžių bei įvairiausių kelionių. Moteris neslėpė, jog iš gyvenimo stengiasi pasiimti viską, ką tik gali.

 

„Draugę į parankę – ir važiuojame visur, kur tik spėjame ar galime. Aplankome festivalius, koncertus, kitus renginius. Iš tikrųjų labai smagu, kai šalia yra žmonių, kurie taip pat nemėgsta sėdinėti ir nieko neveikti. Keista būna išgirsti klausimų: „Ir kaip tu netingi?!“ Manau, kad taip ir reikia gyventi – pasiimti tiek, kiek įmanoma. Kada, jei ne dabar?“ – retoriškai klausė pašnekovė.

M. Rastupkevičiūtė dvidešimt dvejus metus išdirbo senajame Šakių knygyne, jam užsidarius moteris įsidarbino Kudirkos Naumiesčio bibliotekoje, kurios verpetuose jau sukasi kone dešimtmetį. Eiles kurianti M. Rastupkevičiūtė visą savo gyvenimą dirba apsupta knygų. Toks darbas, kaip pati teigė, – pats geriausias.

Visgi M. Rastupkevičiūtė paatviravo, jog yra vienišė, o labiausiai vertina laiką, kai grįžusi namo gali pasimėgauti tyla ir vienuma bei paskaityti gerą knygą.

Kaip kūryba atėjo į moters gyvenimą? Dar būdama mokyklos suole M. Rastupkevičiūtė rašė ir siuntė savo eilėraščius į „Lietuvos pionierių“. Vėliau poetė kurį laiką kūrybą paliko nuošaly, tačiau supratusi, kad be jos negali, jau besimokydama vyresnėse klasėse vėl pradėjo rašyti.

Vėliau ir vėl buvo pertrauka. Dar vienas rimtesnis grįžimas prie poezijos buvo maždaug prieš 10 metų. 2014 m. rudenį buvo pristatyta pirmoji pašnekovės knyga „Sau ir kažkam“. Šiame poezijos rinkinyje sudėtos pastaraisiais metais poetės parašytos eilės. M. Rastupkevičiūtės eilėraščiai dažniausiai gimsta naktimis, kai nesimiega, kai galvoje užsifiksuoja kokia nors frazė, mintis... Nemažai eilių lieka stalčiuje.

Nuotr. Poetės gyvenimas neatsiejamas nuo knygų – moteris dirba Kudirkos Naumiesčio bibliotekoje.

Savaime suprantama, jog eiles kuriantis ir su literatūra glaudžiai susijęs  žmogus turi ir savo favoritus – rašytojus, kurių kūryba patinka. M. Rastupkevičiūtė labiausiai mėgsta skaityti lietuvių autorių grožinę literatūrą, autobiografines knygas. Detektyvų ir saldžių romanų neskaito, savaime aišku, labiausiai mėgsta poeziją.

„Mano poezijos Dievas –  Justinas Marcinkevičius. Būna, kartais perskaitau ir kokio nors kito poeto eilėraštį, ir jis tiesiog užstringa atmintyje. Kai kurių autorių kūrybą atrandu vis iš naujo. Laikui bėgant poeziją supranti, išgyveni vis kitaip“, – kalbėjo poetė.

Jubiliejų netrukus švęsianti M. Rastupkevičiūtė už savo kūrybą apdovanota ne vienu padėkos raštu ar kitu apdovanojimu ne tik rajone. 2013 m. M. Rastupkevičiūtė satyrinio eilėraščio konkurse „Aštriu žodžiu“ buvo pripažinta antrosios vietos laimėtoja. Iš respublikinio poezijos konkurso „Žydinčios vyšnios šakelė“ (2013 m.) poetė parsivežė padėką „už vaižgantišką gamtos grožio ir žemės darbų aukštinimą“, o 2014 m. tame pačiame konkurse M. Rastupkevičiūtė tapo diplomante. Praėjusių metų Vasario 16-ąją M. Rastupkevičiūtei buvo įteikta „Aitvaro“ nominacija „Metų literatė“.

Nuotr. Praėjusiais metais poetei buvo įteikta „Aitvaro“ nominacija „Metų literatė“.

Pašnekovės pasiteiravus, ką jai reiškia šie apdovanojimai, kuris jai brangiausiais, M. Rastupkevičiūtė atsakė, jog ne apdovanojimai svarbiausia.

„Taip, be galo smagu, kai tave pastebi, bet tai tėra akimirka. Svarbiausi yra žmonių atsiliepimai, vertinimas, padėkos žodžiai. Štai viena moteris visai neseniai pati pradėjo kurti eilėraščius, perskaičiusi mano knygą. Tokie dalykai yra neapsakomai malonūs ir skatinantys kurti toliau“, – baigdama pokalbį prasitarė M. Rastupkevičiūtė.