Ko gero, ne be reikalo apie žodį bei jo galią yra daugybė posakių, nes žodis – galingas. Juo galima gydyti, žeisti, skatinti ar menkinti, griauti ir kurti.... Mūsų, žurnalistų, pagrindinė misija žodžiu informuoti. Tačiau šįkart norėčiau pasvarstyti ne tik apie tai...
Štai net Evangelijoje sakoma: „Pradžioje buvo žodis“... Kuriant valstybę taip pat būtent nesuvaržytas ir laisvas žodis buvo bei yra visa ko pamatas ir vertybė. Propaganda irgi aukštai vertina žodžio galią ir noriai naudojasi jos suteikiamomis galimybėmis, nes apgalvotai parinkti žodžiai gali paveikti masinę visuomenės sąmonę, pakreipti žmogaus pasaulėžiūrą. Ne paslaptis, kad dažnas kur kas audringiau reaguoja į piktus, bet ne į gerus žodžius. Net patarlė sako: „Gerą žodį vienas girdi, o piktą šimtai.“ O kur dar įvairūs mėginimai įstatymų pataisomis riboti žurnalistų veikimo laisvę. Kodėl? Ogi todėl, kad žodis galingas...
O jūs, ar pagalvojate apie žodžio galią? Ar esate ją pajutę? Ar prieš sakydami galvojate?
Kas jau kas, bet žurnalistai tikrai žino, ką reiškia netiksliai pasakytas, tiksliau, parašytas žodis. Būna, ir pasiaiškinti, ir atsiprašyti tenka. Būna, kai žmonės visai ne taip tavo žodžius interpretuoja. Dažnu atveju dėl tikrai teisingų žodžių atstovėti reikia, nes mūsų darbo kasdienybėje pasitaiko, kad kaltas ne pasakęs, bet parašęs. „O kam tu parašei, kas tau iš to?“ – tenka išgirsti. Nepatogiose temose girdi ir patarimų, kad tik gražiai rašyk, šiukštu, per daug neprirašyk arba dar geriau – išvis nerašyk.
Man asmeniškai svarbu, kad žodis pirmiausia būtų teisingas. Galbūt jis žeidžia, o galbūt ir atsipeikėti priverčia. Svarbu, kad jis nemeluoja. Tačiau jau senokai galvoju apie tuos „drąsius“ žmones socialiniuose tinkluose, kurie komentaruose į šuns dienas išdeda, su žemėmis sumaišo ir netrukus savo komentarus ištrina. Apie tuos, kurie už savo komentarus pagal galiojančius teisės aktus atsako, nekalbėsiu. Atsakomybę vertinu. Nekalbėsiu ir apie slapyvardžiais pasirašinėjančius, nes čia, ko gero, dar viena tema. Bet svarstau – tai kokia gi tų „trintukų“ tikroji pozicija? Beje, jų toli ieškoti nereikia. Keletą tokių etatinių ir rajone turime. Žiūrėk, jau kad suraitė savo kartais net ne visai lietuviška rašysena kokį komentarą, kad akys raibsta, bet jeigu to komentaro neišsaugojai, tiesa, tai leidžia padaryti šiuolaikinės technologijos, tai maksimum po pusdienio jo jau nerasi. Ir suprask – persigalvojo, atsiima jis savo žodžius ar tiesiog suprato lazdą perlenkęs. Mes redakcijoje kartais juokaujame, kad tai jau „...-izmas“ (pradžioje komentatoriaus pavardės šaknis, bet dėl duomenų apsaugos neįvardinsiu) ir palyginame su tokiais terminais ar, tiksliau, ligomis kaip alkoholizmas, kai įsivažiavęs sustoti negali.
Pamenu, vienas labiausiai komentuotų „Draugo“ tekstų „Facebook“ buvo žinia, kad buvęs ilgametis meras Juozas Bertašius kuria komitetą ir ketina eiti į rinkimus. Tuomet pasipylė komentarai ir su kaltinimais, ir su vertinimais, o „žinantys“ viešai dėstė ir savivaldybės užkulisius, smerkė tuos, kurie tuomet du savivaldybės vedėjus atleido. Beje, tie atleistieji į to paties komiteto sudėtį įsipaišė. Tačiau šįkart ne apie vedėjus ir patį komitetą, bet apie tuos komentuotojus, kurie staiga savo komentarus panaikino: iš daugiau nei 100 komentarų jų liko apie 70. Ir tai tik vienas iš daugelio pavyzdžių.
Na, žmogau, jeigu ta tavo nuomonė tokia, tebūnie. Reikia visaip galvojančių, bet ko vertas tas, kuris tik parašęs savo žodžių išsižada? Ar jis apskritai supranta žodžio galią ir kaip jis tą žodį sumenkina? Nemanau. Ir man dėl to gaila. Šiais greitos informacijos laikais nemąstoma ne tik apie žodžio galią. Tačiau esu įsitikinusi, kad ne tik rašant, bet ir kalbant reikėtų rinktis labiau apgalvotus žodžius. Ir jų neišsižadėti. Labai nesolidu. Tad linkiu laikytis solidžiai. Ir gebėti atsirinkti, įvertinti, o kartais ir kritiškai pažvelgti. Tikrai ne visada teisus tas, kuris garsiai rėkia...
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 24 (9038)
Rimas iš Gelgaudiškio:
