Vaikai... Tai gyvenimo prasmė, grožis, stebuklas ir ateitis. Žinoma, šiuolaikiniai vaikai kitokie, mažiau patogūs, aktyvesni ir visokie -esni, bet nemanau, kad reikia specialių dienų, kad atkreiptume dėmesį, jog vaikai privalo jaustis saugūs, mylimi, reikalingi, kad jie turi teisę į ugdymą ir sveikatos apsaugą. Kad jie turi teisę laisvai reikšti mintis ir būti svarbūs. Jie neturi būti mušami, žeminami, įžeidinėjami. Jie turi teisę augti su savo tėvais ir jaustis laimingi. Kiekvieną dieną. Tiesiog taip paprastai ir besąlygiškai, tačiau...

 

Štai ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, pirmą kartą paminėta 1950-aisiais, yra ne kas kitas, o priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Atkreipėte dėmesį? Tai priminimas visuomenei. Ne vaikams. Tai mums – skubantiems, lekiantiems ir nespėjantiems. Tai mums, kartais nerandantiems laiko ir paskendusiems kasdienybėje, o kartais už jų skriaudimą ar net nužudymą laukiantiems teismo verdikto. Deja, taip yra, tad tikriausiai visgi reikia dienų, atkreipiančių visuomenės dėmesį. Kaip ir visuomenės dėmesys laikas nuo laiko atkreipiamas skaudžiais įvykiais, paženklintais suluošinimais bei vaikų netektimis... Ir už viso to vėl stovime mes, suaugusieji. Ir vėl gaila, net gėda... Tad gal stabtelkime? Bent šiandien.

Trumpai pasidalinsiu „9 minučių pokalbiai su vaiku“ patarimais, kuriais elektroninėje erdvėje pasidalijo dukrytės darželio auklėtoja. Ir dalinuosi ne todėl, kad jausčiausi kompetentinga mokyti kitus tėvus, bet, rodos, tik 9 minutės, o, sako, jos gali tiek daug...

Pirmiausiai raginama pasikalbėti su vaiku bei nuoširdžiai domėtis, kas vyksta jo gyvenime už namų ribų, bei nepamiršti pasakoti, kuo gyvename mes patys.

„Padėkite telefoną į šalį, palaikykite akių kontaktą ir skirkite bent 9 minutes pokalbiui. Tai stiprina tarpusavio ryšį ir skatina vaikus kalbėtis su tėvais net ir pačiais jautriausiais klausimais“, – sako specialistai.

Atrodo, siaubas – tik tiek laiko galime skirti savo vaikui? Na, bet nors tiek – trys minutės ryte, trys po pamokų ar darželio ir trys prieš miegą. Rytas. Patariama pasisveikinti, paklausti, kaip miegojo, papasakoti, ką veiksime dieną, priminti vaikui jo dienos planus bei pasidžiaugti, kad laukia graži diena. Po pamokų ar darželio paklausti, kaip praėjo diena, vengiant „kaip sekėsi?“, o užduodant konkrečius klausimus, pažaisti žaidimą, kai pasakai tris šiandien įvykusius dalykus, iš kurių vienas teisingas, o kiti išgalvoti, pradedant žaisti suaugusiems, ir papasakoti apie savo dieną. Ir paskutinės trys minutės prieš miegą, kai vaiką reikėtų pagirti už paprastus bei elementarius dalykus, kad ir už batų pasidėjimą į vietą, padėkoti bei pasakyti, kad mylime... Viskas. Norintys gali pabandyti, kaip ir užduoti sau klausimą, kiek produktyvaus laiko praleidžiame su savo atžalomis. Tenka pripažinti, kad, ko gero, nepakankamai... Bet galime pradėti nuo tų devynių minučių.

Artėjantis savaitgalis skirtas ir Tėvams. Taip jau yra, kad Tėvo diena nublanksta prieš Motinos, kaip ir tėvo vaidmuo, deja, mano manymu, blanksta lyginant su motinos vaidmeniu. Bet sveikinsime, apkabinsime, dėkosime ar uždegsime žvakelę ant kapo. Tad norėtųsi palinkėti, kad tėvai būtų atrama, pavyzdys, paguoda, užuovėja vaikams. Kad jie išlaikytų tikrą tėvo autoritetą ir pasistengtų, kad vaikai iš tikrųjų jaustųsi laimingi. Ne tik Vaikų gynimo, bet ir kiekvieną dieną, ne tik viešumoje, bet ir už uždarų namų durų, nes tų suluošintų, skriaudžiamų, nemylimų vaikų nemažėja. O gaila. Ir skirkime laiko bendravimui. Paprastam, elementariam. Pabūkime su artimaisiais daugiau nei devynias minutes. Kartais tie artimiausieji taip greitai išeina, kad nespėji pasakyti tai, kas svarbiausia. Tada, rodos, užtektų dar nors vienos minutės drauge... Todėl džiaukimės ir, kol galime, neskaičiuokime laiko, praleisto nei su tėvais, nei su vaikais, nei su kitais artimaisiais.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 40 (8929)