Penktadienio vakarą rašytoją kalbino Kidulių miestelio renginių organizatorė Veronika Novickaitė. Į susitikimą su A. Žagrakalyte Kidulių dvare susirinko pilna salė žmonių, kurie susidomėję klausėsi rašytojos ir V. Novickaitės pokalbio ir patys nevengė A. Žagrakalytei užduoti klausimų susijusių su moters kūryba bei asmeniniu gyvenimu. Šią rašytoją kiduliečiai į svečius pasikviesti turėjo galimybę projekto „Metų knygos rinkimai“ dėka. Kaip pasakojo V. Novickaitė, apie projektą ji sužinojo susipažinusi su Kidulių pagrindinės mokyklos bibliotekininke Vijoleta Murauskiene - ji kelis metus iš eilės teikė paraiškas gauti knygas iš vaikų literatūros srities, taip ne tik plėsdama bibliotekos knygų skaičių, bet ir skatindama vaikus domėtis lietuvių rašytojų kūryba.

V. Murauskienė renginių organizatorę kartu su Kidulių filialo bibliotekininke Viliojeta Ambrulaityte paskatino parašyti paraišką dėl dalyvavimo projekte ir ją išsiųsti kuo greičiau, nes iki projekto pabaigos buvo likusios tik dvi dienos. Tad moterys nieko nelaukusios parašė projektą ir jau po kelių savaičių sulaukė atsakymo, jog gavo suaugusiesiems skirtos grupės. Dar vėliau joms buvo pranešta, jog gali pasikviesti norimą autorių į svečius.

A. Žagrakalytė – viena įdomiausių jaunosios kartos poečių, išleidusi du eilėraščių rinkinius – „Išteku“ ir „Visa tiesa apie Alisą Meler“. 2013-ųjų pabaigoje išleista knyga „Eigulio duktė: byla F 117“ – pirmas jos prozos kūrinys. Tai spalvinga giminės saga - net kelių kartų istorija, pagrįsta tikrais faktais ir įvykiais. Autorė ne vienerius metus rinko medžiagą Martyno Mažvydo bibliotekos Rankraščių skyriaus archyve ir KGB archyve, tad pasakojimas derinamas su dokumentų, laiškų ir dienoraščių ištraukomis, citatomis iš leidinių. Už šią knygą A. Žagrakalytei praėjusiais metais skirta Jurgos Ivanauskaitės premija. Visai neseniai rašytoja išleido antrąją prozos knygą – „Klara“.

Pasak rašytojos, rašant „Eigulio duktė: byla F 117“ nebuvo sunku nei rinkti medžiagą, nei ją skaityti, sunkiausia buvo visą tai, kas jai reikalinga, duomenis, kuriuos gaudavo iš bibliotekos ar iš tėčio, parsigabenti į Briuselį, kur rašytoja gyvena kartu su savo vyru ir dviem vaikais. Anot jos, bagažo svoris juk ribotas, o tos medžiagos buvo tiek, jog tikrai tekdavo pasukti galva, kaip su visa „išmintimi“ grįžti atgal į namus.

Autorė susitikimo metu pasakojo, jog rašant knygą „Eigulio duktė: byla F 117“  reikėjo daug kartų išbraukti kai kurias eilutes, pastraipas ar lapus, tuomet jie buvo pakeičiami kitomis mintimis, vėl braukiami, keičiami, bet, pasak rašytojos, tai yra kūrybinis procesas. Knygos redaktorės dėka pavyko pasiekti tokį rezultatą, kokio buvo norima. Tiesa, knyga neplona – 574 puslapių, tačiau buvo pasiekusi ir 700 puslapių skaičių, kurie vėliau braukiant, taisant iš knygos buvo panaikinti.

V. Novickaitė rašytojos klausė, kas ją paskatino nuo eilėraščių rašymo pereiti prie prozos. „Niekas manęs neskatino, galbūt pati save pasiskatinau“,- teigė A. Žagrakalytė. Rašytoja juokaudama sakė, jog kritikai ją myli, o parašytų knygų nepeikia, tačiau bet kokiu atveju, jei ir peiktų, moteris tai kuo puikiausiai suprastų ir pateisintų, nes pati jau 20 metų taip pat yra ir knygų kritikė. Rašytoja taip pat mano, jog kritikuoti galima tik tada, kai manoma, kad parašytame tekste kažko trūksta ir pats knygos autorius su pateiktomis pastabomis sutinka. Pasak rašytojos, bevardžiai komentatoriai neturėtų būti kažkas, į ką reikėtų kreipti dėmesį. Jei jie net savo vardų nepasako, tai kam tada sau kvaršinti galvą..?

 

A. Žagrakalytė klausimų sulaukė ir iš susirinkusiųjų žmonių. Moteriai buvo užduotas klausimas, kodėl knygoje jos kalba, išsireiškimai yra lyg seno žmogaus, pragyvenusio visus vargus, kurie aprašyti knygoje ir kaip jai pavyko „pagauti“ tų laikų išsireiškimus ir žodžius. Klausimą uždavusi senolė teigė, jog jai atrodo, kad žmonės dabar taip nebekalba, jog tokia kalba buvo senovėje, o skaitydama knygą ji pasijuto lyg grįžusi į savo vaikystę. Autorę šis klausimas pralinksmino, o atsakydama į jį teigė, jog dirbant su archyvuose rasta knygai reikalinga medžiaga, trejus metus vien tai skaitant, natūralu, jog ir jos kalba tapo artima knygoje aprašomam laikotarpiui.

Penktadienį vykusiame susitikime rašytoja A. Žagrakalytė atsakydama į užduotus klausimus taip pat pasakojo, jog knyga „Eigulio duktė: byla F 117“ labiau džiaugiasi vyresnio amžiaus žmonės, galbūt dėl joje aprašytų jiems artimų įvykių, tačiau ir jaunesni skaitytojai jos nepeikia. Autorės vaikai taip pat labai džiaugiasi, jog jų mama rašytoja, o, kai pamato per televiziją, pasakojo besišypsodama moteris, tuo džiaugiasi ir didžiuojasi dar labiau. A. Žagrakalytė mano, jog noras rašyti yra labai didelis, tam reikia tik popieriaus ir pieštuko. Ir visai nesvarbu, ar reikia vaiką užmigdyti, ar namus sutvarkyti – viskas yra įmanoma ir suspėjama.

 

Rašytoja mano, jog, jei yra noras skaityti žurnalus, knygas apie vampyrus ar burtininkus – tai gerai. „Aš manau, kad jau geriau vampyrai negu nieko. Nereikia žmogaus versti ar bandyti įtikinti skaityti tai, ko jis paprasčiausiai tuo metu skaityti nenori, viskas ateina savu laiku, o ir skaitant paprastas knygas lavėja žmogaus mąstysena, turtėja žodynas“,- mintimis dalijosi moteris. A. Žagrakalytė susitikimo metu teigė, jog mano, kad žmonės, kurie mokykloje neišmoko rašyti, skaitydami knygas gali kuo puikiausiai tai padaryti: „Aš pritariu tokiam teiginiui, jog galima nesimokyti gramatikos mokykloje, bet puikiai rašyti, jeigu skaitai geras knygas“,- pasakojo pašnekovė.

Rašytoja turi daug pomėgių, vienas iš jų – laukinių paukščių prisijaukinimas. Moteris pasakojo, jog nieko specialiai nedaro, kad juos prisijaukintų, paukščiai patys skrenda į jos kiemą, o atnešti maisto likučiai juos labai džiugina. Rašytoja turi dvi varnas, viena, kaip ji teigė, vadinama sene, o kita – jaunėle. Šią žiemą autorei taip pat pavyko prisijaukinti ir kelias papūgas.

Susitikimo metu taip pat buvo galima įsigyti abi rašytojos prozos knygas, kurias žmonės su mielu noru pirko, o po renginio jų įsigytas knygas papuošė ir A. Žagrakalytės autografas.