Balandžio 24 dieną Zanavykų muziejuje vyko vienuoliktoji Tradicinių amatų diena, kurioje dalyvavo gausus mūsų krašto amatininkų būrys - pynėjai, drožėjai, keramikai, kalviai,  audėjos, mezgėjos ir net stogdengys.  Šis renginys – tai gyvosios etninės kultūros puoselėjimo projektas.

 

Pasak Zanavykų muziejaus direktorės Rimos Vasaitienės, ne vieną šimtmetį etnokultūrinė tradicija savo sklaidos erdve dalijasi su įvairių kūrybinių industrijų kultūra. Jų abipusės įtakos periodas yra toks ilgas ir margas, jog nusipelno būti vertinamas kaip ypatingas kultūros etapas. Vaikai ir jaunimas menkai susipažinę arba visai nežino tradicinių amatų. Mokyklose mokytojams skiriama mažai valandų etninės kultūros mokymui. Be to, jiems dažnai stinga kvalifikuotų etnokultūrinių žinių.  Zanavykų muziejuje dešimtmetį rengiama Tradicinė amatų diena – būtinybė priminti ne tik jaunimui, bet ir jų mokytojams etnografinio paveldo svarbą ir tradicinius gimtojo krašto amatus.

Vaikų, susidomėjusių senaisiais amatais, srautas kasmet gausėja, tačiau konkursui „Sidabro vainikėlis“ mokytojai paruošia labai nedaug. Siekiant užpildyti šią spragą, renginio metu mokytojams buvo teikiama kvalifikuota, susisteminta informacija. „Kad „Sidabro vainikėliui“ atiduotum duoklę, reikia dirbti ištisus metus ir geresnius darbus atsidėti parodai, - teigė R. Vasaitienė. - Jei dabar to nepadarysime, ateityje neliks nė „Aukso vainiko“. Aišku, vaikai nepadarys tokių darbų kaip tautodailininkai, tačiau tradicinius dalykus jie įveikti gali.“

Ko gero kiekvienas sutiksime, kad šiandien sunku būtų mūsų namuose surasti išlikusių verpimo ratelių, audimo staklių ar kitokių padargų, kurie buvo naudojami žmogaus buičiai palengvinti. Todėl vaikai ir jaunimas dažniausiai nė neįsivaizduoja, kaip galima ne pirkti, o patiems susiverpti siūlus, išsiausti audeklą, nusivyti virvę, nusipinti pintinę, susirišti šluotą, susimušti sviestą ar susislėgti sūrį. Daugelis šiandien pritars, kad nemažai darbų, kuriuos dar praėjusio amžiaus pabaigoje dirbo mūsų seneliai ir proseneliai, šių laikų vaikams jau tapo egzotika. Todėl muziejininkams ir kilo idėja kasmet rengti Tradicinių amatų dienas, kad visi, kurie joje apsilankys, ne iš pasakojimų išgirstų, bet patys pamatytų ir susipažintų su daugeliu senųjų amatų, o labiausiai patikusiųjų ir pasimokytų.

Kartu su mūsų krašto amatininkais – kalviais Rigimantu Stanaičiu, Edvardu Mačaičiu, Andriumi Stankevičiumi ir Valdu Paukščiu, skiedras gaminančiu Gintu Čepausku, drožėjais Gediminu Jėčiu, Eirimu Martūnu, Juozu Rakicku ir Sigitu Mockumi bei jų mokiniais, audėjomis Irena Sakalauskiene ir  Rūta Bučinskaite, keramiku Linu Jasulevičiumi, verpėja Irena Kriauziene, lėlininke Daiva Jėčiene, muziejaus kieme įsikūrė  ir viešnios iš Kauno - audėjos Vilija Ratautienė ir Irena Balčienė.

Šalia amatininkų įsikūrė dailininkas Mindaugas Pauliukas, Šakių rajono žmonių su negalia sąjungos rankdarbių klubas „Bitutės“ su jiems vadovaujančia Terese Virokaitiene, iš šiaudų nuostabius sodus rišanti Jūratė Šnipienė ir jos  mokiniai, nagines rišanti Onutė Mureikienė, įvairius rankdarbius pristatė Aldona Stanaitienė, Saulena Valatkaitienė ir Rita Mockeliūnienė.

Amatų dienos metu vyko seminaras „Tautodailė ir tradiciniai amatai moksleivių ugdyme“. Lektorius - Kauno Tautodailininkų sąjungos pirmininkas Valentinas Jazerskas supažindino mokytojus su krašto kultūra ir tradiciniais amatais, patarė, kaip ugdyti etnokultūrinį kūrybiškumą. Kadangi šie metai paskelbti Regionų metais, jis apžvelgė ir regionų tradicijas.

Susirinkusiuosius linksmino ir nuotaikingą meninę programą atliko tautinių šokių kolektyvas „Pynė“ (vadovė Vitalija Venienė), Šakių kultūros centro folkloro kolektyvo „Šakija“ pasakorės (vadovė Virginija Snudaitienė), Šakių „Varpo“ mokyklos etnokultūros būrelio mokiniai (vadovė Rima Vasaitienė).

„Draugo“ inf.