Elenai Ruzgienei kūryba – sveikatos šaltinis

ruzgiene95
Nuotr. Dukra Laimutė Čikotienė dėkojo mamai už tai, kad užaugino, į mokslus išleido, o žentas Artūras susirinkusiems tarė AČIŪ už pagarbą ir meilę Elenai.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Gruodžio 16 d. Zyplių dvare surengta jubiliejinė šakietės tautodailininkės Elenos Ruzgienės tapybos darbų paroda. Menininkę su garbinga 95-ąja asmenine sukaktimi pasveikinti suskrido visos rajono mūzos, rajono savivaldybės atstovai, artimieji, kaimynai bei visi ją pažįstantys. Linkėta ir toliau išlikti stipriai, neapleisti tapybos ir sulaukti viso šimto metų.

Dažais kvepiantys namai

„Mes žinome, kokie pilni jūsų namai drobių, dažų, sumanymų ir žodžiais nenusakomo kūrybos kvapo“, – kalbėjo susirinkę tautodailininkai.

Daugelis jų žino E. Ruzgienės namą Šakiuose, kuriame su vyru Valentinu Ruzgiu ji pragyveno ilgus metus. Su vyru, kurio, deja, nebėra jau daugiau kaip dešimt metų, susijusi ir Elenos kūrybos pradžia: pirmasis pradėjo tapyti vyras, o vėliau, būdama pensininkė, pradėjo tapyti ir Elena – taip įgyvendino vaikystės svajonę.

Nors E. Ruzgienė tapybos niekur nesimokė, išskyrus piešimo pamokos pradinėje mokykloje, šiandien jos nutapytus paveikslus ir surengtas parodas sunku suskaičiuoti. Jos paveikslai puošia ne tik dažno mūsų rajono gyventojo namus, bet yra iškeliavę ir į Daniją, Vokietiją, Lenkiją, JAV. Bene geriausiai tautodailininkę pažįstanti rajono savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus specialistė Aurelija Papievienė vardija E. Ruzgienės nuopelnus: už tautodailės tradicijų puoselėjimą jai suteiktas Šakių garbės pilietės vardas, 1998 m. ir 2002 m. įteiktos „Aitvarų“ nominacijos, 2008 m. Jurbarke ji tapo Mažosios Lietuvos menininkės Lidijos Meškaitytės konkurso laureate, 2010 m. buvo karūnuota „Aukso vainiku“ už penkių paveikslų ciklą „Močiutės namas“, paskiausias Elenos laimėjimas – 2015 m. pavasarį Lietuvos tautodailininkų tapybos darbų parodos-konkurso Adomo Varno premijos laureatės vardas, o kur dar respublikinės parodos, rengiamos Dainų švenčių metu, ir kita.
„Į knygą sudėjome jums skirtą Šakių krašto žmonių pagarbą, meilę bei šilumą. Apie jūsų darbus pasakoja dailėtyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, o paveikslus įamžino fotografas Vidas Venslovaitis“, – išleistą knygą apie E. Ruzgienę pristatė A. Papievienė.

„Dailius“ it šeima

Šakių tautodailininkų bendrijos „Dailius“ pirmininkas, skulptorius Vidas Cikana Elenos darbus išvydo dar 1982 m., kuomet Lukšių kultūros namuose buvo surengta rajono tautodailininkų paroda. Pasakodamas apie entuziastingą, visose parodose dalyvaujančią Eleną, V. Cikana prisiminė, kaip palaipsniui jos kūryboje atsirado lietuviški simboliai – kryžius prie sodybos ar kiti šventi dalykai. V. Cikana pripažino, kad Ruzgių šiltas tarpusavio bendravimas buvo ypatingas pavyzdys visiems kitiems, o iš jų kūrybos gavo lietuviškumo, patriotizmo pamokų.

„Tautodailininkai kitaip jos ir nevadina, kaip tik – mūsų Elenutė, atvažiuoja vasarą į plenerą „Zyplių žiogai“ su dažų lagaminėliu, su meile kiekvienam, su meile pačiam dvarui. Įsikuria, seniau prie ąžuolo būdavo, dabar pievoje, medžių užuovėjoje. Ir viskas, žinau, Elenutei čia patiks – žmonės, oras, pašnekesiai. Ir nepastebimai, taip kantriai, mažais potėpiais užpildo drobę neužmirštuolėmis, lapuočių alėja, pievos lopinėliu“, – taip apie Eleną rašo tautodailininkė Rita Mockeliūnienė, kuri kartu su gausiu būriu tautodailininkų Elenai linkėjo Palaimingų metų.

Kaimo dvasia

Dailėtyrininkė dr. A. Počiulpaitė, analizuodama E. Ruzgienės tapybą, ją priskiria primityviajai krypčiai. Dailėtyrininkė teigia, kad daugiausia E. Ruzgienės tapyboje peizažų, nedaug tapytojos paveiksluose žmonių, išsiskiria paveikslai, kuriuose vaizduojama Zyplių dvaro aplinka, kartais tapytojos žvilgsnis nukrypsta į Mažąją Lietuvą arba paveiksle įprasminamas žmogaus gyvenimas nuo gimimo iki gilios senatvės.

O kokius jausmus apsilankymas E. Ruzgienės parodoje sukelia paprastam žmogui? Atėjusi pasveikinti Elenos kaimynė sakė, kad iš Elenos paveikslų alsuote alsuoja senojo kaimo dvasia, močiutės troba, t. y. Elenutės vaikystės prisiminimai.

Per jos dirbtuvėlės langą matyti Šakių miesto vaizdas, tad gamta, metų laikai, jų spalvos pirmiausia ir atsikartoja tapytojos kūryboje.

Kūryba ir yra tas dvasinės ir fizinės sveikatos šaltinis: „Aš vis dar užlipu į savo kambarėlį, paimu kartono lapą, dažų, imu į rankas teptuką ir tapau...“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kodėl gegužės 1-ąją, Darbininkų dieną, žmonės nedirba?

klausimelis 04 30Ivanas iš Kriūkų:

Dievas sukūrė žmonėms pakankamai dienų darbui. Nepritarčiau siūlymui išbraukti Darbo dieną iš nedarbo dienų sąrašo. Manau, ši diena turi būt laisva, kad žmonės galėtų pasidžiaugti pavasariu, išeiti į gamtą ir pamąstyti, dėl ko aš gyvenu, ką aš duodu kitiems. Jei žmogus bus apkrautas darbais, mažiau aplink save matys. Tad laisva diena niekam nepamaišys. 

klausimelis 04 30 2

Kristina iš Keturnaujienos:

Nes priskirta prie nedarbo dienų. Kiekviena papildoma laisva diena gerai, ypač žmonėms, turintiems šeimas, be to, kiekvienas namuose turi savo darbų. Nepritarčiau, kad ją reikėtų naikinti, nebent būtų priimtas sprendimas pridėti prie atostogų dienų.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.