Antradienį Šakių viešojoje bibliotekoje vyko fotografo Gedimino Jokūbaičio kūrybos valanda. Beje, ilgametis „Draugo“ fotokorespondentas spalio 1 d. paminėjo ir asmeninę 75-erių metų sukaktį.

Nors renginys buvo skirtas G. Jokūbaičiui, nors visas susirinkusiųjų dėmesys ir sveikinimo žodžiai buvo skirti tik jam, šventės kaltininkas, kaip visada, nepaleido fotoaparato iš rankų, kukliai šypsodamasis sugėrė kiekvieną palinkėjimą, nuoširdų prisiminimą ir dainą, tačiau nepamiršo įamžinti kiekvienos akimirkos.

G. Jokūbaitį, ko gero, pažįsta kiekvienas šakietis, ir nė vienas didesnis renginys neapsieina be metraštininko, kuris įamžintas akimirkas dabar jau įdeda ir į socialinio tinklo „Facebook“ paskyrą. Tad žmonės, ir nebuvę įvairiuose renginiuose, jų akimirkas gali peržiūrėti nuotraukose.

1945 m. G. Jokūbaitis, būdamas trejų metų, su tėvais atsikraustė gyventi į Šakius, apsigyveno Miškų gatvėje (dabartinė P. Cvirkos gatvė). G. Jokūbaičio draugystė su fotoaparatu prasidėjo nuo vaikystės, kai beardamas lauką jo tėtis visai netyčia išarė fotoaparato griaučius...

G. Jokūbaitis prisiminė laikus, kai lankė mokyklą ir pasakojo, jog tuomet būdavo visokių užsiėmimų, tačiau širdžiai mielas ir artimas buvo vienas vienintelis.

„Kokių tik būrelių tais laikais nebūdavo – aviamodelistų, radistų, fotografų. Kitaip sakant, rinktis buvo iš ko, tik reikėjo nuspręsti, ar tu lėktuvėlius daryti nori, ar radijo aparatus gaminti, tam buvo visokių priemonių. Lankiau ir aviamodelistų, ir fotografijos būrelius, bet fotografija vis tiek patraukė labiau. Po to tėtis nupirko fotoaparatą „Komsomolec“, o vėliau įsigijau fotoaparatą „Maskva“, – prisiminė G. Jokūbaitis.

Fotografavimas – ne vienintelis 20 metų „Drauge“ išdirbusio G. Jokūbaičio pomėgis. Fotografas nuo senų laikų filmuoja Šakiuose vykstančius renginius, kurie, kaip pats sakė, turi mūsų kraštui kažkokią išliekamąją vertę. Kaip teigė metraštininkas, iš viso jis turi nufilmavęs 300 vaizdajuosčių, iš kurių kiekvienoje yra po tris valandas įrašų. Tad suskaičiavus – vaizdo įrašuose daugiau nei 37 paros Šakių kraštui svarbiausių renginių, susitikimų ir kitų akimirkų.

Apie fotografo kūrybinę kelionę į Vietnamą parašytas visas straipsnių ciklas. Taip pat G. Jokūbaitis dalyvavo Šakių kino studijos darbe – XXa. septinto dešimtmečio pradžioje susibūrę entuziastai kūrė saviveiklinius filmus ir dalyvavo šių filmų festivaliuose „Kauno pavasaris“.

Ne vienas prizas tuomet parvežtas į Šakius. Kaip jau buvo minėta, G. Jokūbaitis yra sukaupęs didelį fotografijų archyvą, o filmuotos medžiagos archyvuose įamžinti ne tik žymūs žmonės ir mūsų krašto svarbiausi renginiai bei šventės, bet ir kolūkinio gyvenimo tikrovė, ir Šakių miesto prisikėlimas po karo negandų, ir Atgimimo vėjų pažadintų žmonių entuziazmas.

Tiesa, vieną kartą besikalbant su G. Jokūbaičiu šis su liūdesiu minėjo, jog šakiečiams jo nufilmuoti įrašai nėra svarbūs.

„Kiek būna visokių renginių, kuriuose būtų galima parodyti tuos įrašus, kuriuose įamžinti gražiausi prisiminimai, tačiau labai retai kas manęs jų paprašo, gal žmonėms tiesiog to nereikia“, – tuomet svarstė G. Jokūbaitis.

Vakarop į biblioteką susirinkę artimiausi G. Jokūbaičio draugai ir tie, kurie tiesiog norėjo pasveikinti sukaktuvininką praėjusios šventės proga, taip pat turėjo galimybę metraštininko įamžintomis nuotraukomis persikelti į vasarą, kuomet vyko miesto šventė „Aš myliu Šakius“. Vėliau buvo žiūrimas prieš penkerius metus vykusio Zyplių dvaro atidarymo videofilmas. Smagu buvo susirinkusiems kadruose pamatyti save ir gal kiek pasikeitusius pažįstamus žmones.