Šakių „Žiburio“ gimnazijos salėje penktadienį oficialiai atidarytas didysis pasaulio zanavykų susibūrimas „Apkabink savo kraštą“ bei surengta konferencija „Mano kraštas šimtmečio kelyje”. Televizijos laidų vedėjos, etnomuzikologės Zitos Kelmickaitės moderuojamoje diskusijoje dalyvavo finansininkas, ekonomistas Gitanas Nausėda, humanitarinių mokslų daktaras, istorikas Algimantas Kasparavičius bei rajono meras Edgaras Pilypaitis.

Daugelis šakiečių ir miesto svečių pastebėjo, fotografavosi prie unikalios iškabos „Sugrįžkiva ir apsikabykiva“, įrengtos miesto alėjoje prie mergaitės zanavykės skulptūros. Ko gero, organizatoriai neprašovė, nes tai ypač taiklus ir unikalumą pabrėžiantis šventės akcentas – būtent dviskaitą Z. Kelmickaitė vadino tikruoju zanavykų kalbos paminklu (mylėsiva, eisiva, žiūrėsiva, apsikabysiva, sugrįšiva...). O ką gi mes, zanavykai, dar turime tokio unikalaus ir išskirtinio, ko neturi kiti regionai? Pasak etnomuzikologės, būtent zanavykų kraštas turi įstabiausių dainų, kurios lietuviškiausios, tobulo teksto ir formos. Ir būtent dainose įrašyta istorija.

„Niekur neieškokite atsakymo. Atsiverskite lietuvių liaudies dainas ir paskaitykite tekstus. Tai įstabiausias paminklas, kaip lietuviai gyveno. Kaip ir patarlės, priežodžiai“, – sakė Z. Kelmickaitė.

Visgi zanavykai, etnomuzikologės žodžiais, svetimiems neskuba atverti nei durų, nei širdžių. Štai ir mokėdama liaudies dainų zanavykė padainuos vieną kitą dainą ir norint priprašyti, etnomuzikologės patirtimi, zanavykei reikia griebti už jautriausios vietos – unoro. Būtent tai esą dar vienas mūsų išskirtinis bruožas.

„Niekas iš jūsų neatims ir orumo. Niekada jūsų nepapirksi“, – įsitikinusi viešnia.

Istorikas A. Kasparavičius į mūsų kraštą ir išskirtinumą bandė pažvelgti iš savo, kaip istoriko, pozicijos bei juokavo, kad jam, kaip žemaičiui, apie Suvalkijos privalumus nėra lengva kalbėti. Tačiau, jo nuomone, būtent iš mūsų krašto yra tiesiausias kelias į civilizuotą Europą. Būtent mūsų krašte ypač anksti suvokta mokslo reikšmė. Jau XIX a. pab. zanavykai mokosi Sankt Peterburgo ar Maskvos universitetuose ir tai daro tam, kad keltų Lietuvą. Istoriko žvilgsniu, mūsų žemė buvo dosni plačiąja prasme, nes iš mūsų krašto kilęs ne vienas signataras, kuris keldamasis kėlė ne tik savo kraštą, bet ir visą šalį. Būtent tai A. Kasparavičius linkėjo daryti ir toliau.

Kad mūsų kraštas buvo stiprus ir ekonomiškai, kalbėjo ekonomistas G. Nausėda. Jis svarstė, kad visgi tas patriotiškumas, meilė savo kraštui jau buvo tarsi perduotas su motinos pienu, nes išsimokslinę jauni žmonės grįždavo ir dirbdavo čia.

„O kiek dabar iš išvažiavusių grįžtų?“ – retoriškai teiravosi ekonomistas, pabrėžęs, kad mūsų krašte buvo ypač stiprus tikėjimas Lietuva.

Meras E. Pilypaitis, beje, kaip ir svečiai, kalbėjo, kad su šimtmečiu niekas nesibaigia.

„Mes minim atkurtos valstybės šimtmetį, bet ką tai reiškia? Su tuo šimtu niekas nesibaigia. Apibendrinam, kas buvo, ir galvojame, kas gali būti“, – ragino rajono vadovas.

G. Nausėda svarstė: o kiek renginio pradžioje šokusio gražaus jaunimo liks savame krašte ir matys jame perspektyvas? Būtent jaunimą, norėdami išsaugoti Lietuvą, turėtume stengtis sulaikyti. Ekonomisto nuomone, regione tai galima daryti skatinant smulkų ir vidutinį verslą – tai, jo žodžiais, vietinės valdžios galioje, o jaunam žmogui visur – ar regione, ar mieste – turi būti patrauklu gyventi.

Tiesa, neaišku, ar apie porą valandų trukusio renginio metu gausiai gimnazijos salėje susirinkę šakiečiai išgirdo atsakymus į rūpimus klausimus, nes daug kalbėta ne tik apie zanavykus ir šimtmetį, tačiau reziumuojant svečių mintis aišku, jog kaip bus ateityje, priklausys tik nuo mūsų unoro...