Praėjusį savaitgalį Lietuvoje viešėjo popiežius Pranciškus. Susitikti su šia charizmatiška asmenybe plaukė minios tikinčiųjų, ne išimtis ir mūsų kraštiečiai – kas individualiai šeimomis, o kas kartu su parapijiečiais užsakytais autobusais skubėjo į Vilnių ir Kauną. Tai dar vienas neeilinis įvykis po Jono Pauliaus II apsilankymo 1993-aisiais, kai neseniai nepriklausomybę atkūrusiai šaliai ypač reikėjo dvasinio palaikymo.

Pakalbinti susitikime su popiežiumi Pranciškumi dalyvavę Šakių parapijos tikintieji, penkiais autobusais ankstyvą sekmadienio vykę į Kauno Santakos parką, kur Romos katalikų vadovas aukojo šv. Mišias, visą buvimo su juo laiką vadino fantastišku.  
„Viena yra viską stebėti prie televizoriaus ekrano, o visai kas kita gyvai pamatyti Šventąjį Tėvą, sugauti jo žvilgsnį ar šypseną. Tai žodžiais neapsakomi dalykai, jaudinantys iki širdies gelmių. Esame laimingi“, – tvirtino šakiečiai.

Jaunimas susitikimą su Šventuoju Tėvu įvardijo kaip vieną iš svarbiausių savo gyvenimo įvykių.

„Jis skiriasi nuo kitų popiežių savo paprastumu ir nuoširdumu, – atviravo jaunuoliai. – Tai, kad jis atvyko į tokią mažą šalį kaip Lietuva ir skyrė tiek daug dėmesio, mums yra labai svarbu.“    

Vyresnio amžiaus tikintieji, neslėpdami susijaudinimo ir ašarų, kalbėjo, kad galbūt paskutinį kartą savo gyvenime turėjo galimybę dalyvauti tokiame neeiliniame įvykyje, kai minioje žmonių nebuvo svetimų, kiekvienas jautėsi toks artimas ir savas, lyg visi būtų draugai, giminės ir broliai.

Matyt, ne veltui tokios dvasios vienybės metu danguje pasirodė stebuklingi ženklai – nors lietaus nebuvo, virš žmonių galvų atsirado vaivorykštė ir baltas debesėlis. Vieni jame įžvelgė angelą, kiti Dievo ženklą. Va, ir netikėk stebuklais! Jie vis tiek šalia mūsų, tik reikia juos sugebėti pastebėti.

Pasak Šakių dekanato dekano kan. Donato Jasulaičio, organizuotai per parapijas susitikti su Šventuoju Tėvu vyko apie 550 žmonių ir dar ne mažiau tiek individuliai, su savo šeimomis.

„Su kuo teko kalbėtis apie susitikimo su popiežiumi įspūdžius, visi buvo sužavėti betarpišku jo bendravimu. Juos vienijo šilčiausi išgyvenimai ir jausmai, – dalijosi D. Jasulaitis. – Žmonių meilė popiežiui Pranciškui, manau, slypi jo paties meilėje žmonėms. Tai buvo galima akivaizdžiai matyti. Jei ne fiziškai, tai bent akimis Šventasis Tėvas prie kiekvieno sustojo, stengėsi užmegzti akių kontaktą, o daugeliu atvejų, pamatęs seną, neįgalų, sergantį ar vaikelį, Kristaus vadinamą mažutėliu, prie kiekvieno priėjo, pakalbino ir dalijosi savo gera nuotaika. Ir tai darė įspūdį. Žmonės, išvažiavus popiežiui, neskubėjo skirstytis.“