Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė (dešinėje) ir edukatorė Vaida Janulevičiūtė dėkoja visiems, prisidėjusiems prie parodos atsiradimo, ir sako, kad mūsų krašto vestuvių tradicijos, drabužiai bei simbolika praktiškai netyrinėti. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Beveik metus naumiestiečių brandinta idėja surengti vestuvių simbolikos parodą pagaliau virto kūnu. Praėjusį penktadienį Vinco Kudirkos muziejaus viena iš erdvių pasipuošė vestuvių fotografijomis, vestuviniais drabužiais bei atributika. Muziejininkai su nekantrumu laukia, kada muziejaus duris galės atverti lankytojams.
Naumiestiečių eksponatai
Visais laikais dviejų žmonių sprendimas susieti savo likimus ir artimųjų akivaizdoje tarti santuokos įžadus buvo vienas svarbiausių gyvenimo įvykių. Idėja surengti vestuvių simbolikos parodą ir pristatyti, kaip keitėsi vestuvių apeigos, apranga ir jos detalės Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse, muziejininkams pasufleravo naumiestiečiai Gražina ir Petras Žemaičiai, kurie savo namuose yra sukaupę nemažą vestuvinių nuotraukų kolekciją.
Dar prieš metus užsimezgusią idėją pradėta įgyvendinti, gyventojai buvo kviečiami pasidalyti asmeniniais daiktais, nuotraukomis ir prisiminimais. Surinkta apie 140 vestuvių fotografijų, kiekvieną jų muziejininkai išsamiai studijavo, atrinko, tiesa, ne visas eksponavo, nes buvo ir panašių, ir abejota, ar nuotrauka iš Kudirkos Naumiesčio. Parodoje eksponuojamos ir kai kurios originalios nuotraukos, ir jų kopijos.
Kaip pasakojo Vinco Kudirkos muziejaus edukatorė Vaida Janulevičiūtė, parodos tema apima laikotarpį nuo 1918 iki 1990 metų: paroda sudaryta chronologiniu principu, iš trijų dalių: tarpukaris ir karo metai (1918–1945), pokaris (1945–1965) bei vėlyvasis sovietmetis (1965–1990).
Svarbiausiais atributas – kraičio skrynia
Bene įdomiausios nuotraukos darytos tarpukariu. Pasak V. Janulevičiūtės, ankstyviausia nuotrauka daryta 1927 metais.
„Tačiau viena nuotrauka gali būti dar ankstyvesnė, nors nepavyko nustatyti fotografavimo laiko, greičiausiai fotografuota žydo Smolenskio ateljė. Labai įdomus jaunikio švarkas – milinis. Dar įdomi detalė – jaunieji nuotraukoje susikabinę už rankų, o tai reiškė, kad jau santuoka tarp jaunųjų sudaryta“, – nuotraukos detales aiškina muziejininkė.
Anot jos, šiuo laikotarpiu jaunoji jau vilki šviesią suknelę, nors balta suknelė dar nebuvo laikoma tradicine. Tik šiam laikotarpiui būdingos detalės – jaunosios galvą puošia didysis rūtų vainikas, jaunojo švarką puošia medžiaginė gėlė su rūtos šakele, ryški aprangos detalė – kaklaraištis arba peteliškė.
„Tarpukario vestuvėse daug dėmesio tekdavo kraičiui, kuris rodė nuotakos darbštumą, turtinę padėtį. Kraičio skrynia buvo asmeninė ištekančios merginos nuosavybė, į kurią nuotaka dėdavo buičiai reikalingus daiktus: audeklus, rankšluosčius, drabužius, lovatieses. Parodai kraitinę skrynią taip pat paskolino Žemaičiai, o audinius – žmonės“, – pasakoja muziejininkė ir priduria, kad kraičio tradicija vestuvinėse apeigose nunyko XX a. antroje pusėje.
Kudirkos Naumiesčio krašto gyventojų išsaugoti vestuviniai rūbai atspindi praeito šimtmečio 8–9-ojo dešimtmečio mados tendencijas. D. Pavalkio nuotr.
Pokarį tuokėsi ir be žiedų
„Dėl prastos ekonominės situacijos pokarį daugumos vestuvės buvo saikingos. Buvo įvestas civilinis santuokos registravimas, atsiranda sutuoktuvių liudijimas ir apsimainymas vestuviniais žiedais, kurie būdavo pagaminti pagal išgales: iš paprastos geležies, sidabriniai, paauksuoti, kartais auksiniai. Bet dalis jaunavedžių visai žiedų neturėjo, kadangi jų nebuvo nei kur, nei už ką nusipirkti“, – sako muziejininkė ir priduria, kad asmeninius žiedus parodai taip pat paskolino viena pora.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais nuotakos buvo pasipuošusios ne tik baltomis, paprastomis suknelėmis, bet ir tautiniu kostiumu, kuriuo dažnai puošėsi ir pamergės.
Parodoje iš muziejaus fondų eksponuojama pora nuotraukų iš vestuvių tremtyje.
Su didele jaunavedžių palyda
Vėlyvuoju sovietmečiu, gerėjant ekonominei padėčiai, vestuvės darėsi vis iškilmingesnės, kaip pastebi muziejininkai, senųjų papročių simbolinė reikšmė menko.
„Matosi tokia vestuvių pompastika: nuotakų suknelės darosi įmantresnės, nuotakos dėvi net skrybėlaites, plito vestuvinių rūbų nuoma. Vestuvės su didele jaunavedžių palyda, pulku svečių, ištaigingomis, gausiomis vaišėmis tęsdavosi kelias dienas“, – tikina muziejininkė ir primena, kad šiuo laikotarpiu atsiranda vestuvių paprotys – rūtų vainikėlio nuotakai ir rozetės-gėlytės jaunikiui persegimas iš kairės į dešinę.
Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje ėmė populiarėti trumpos vestuvinės suknelės, 8-ajame dešimtmetyje – vėl ilgos, ištaigingos. Jaunikiai puošėsi tamsiais ir šviesiais kostiumais.
„Vėlyvuoju sovietmečiu vestuvių papročiuose atsirado įvairių atributų, nemažai jų eksponuojama ir parodoje: piršlio testamentas, vestuviniai laikraščiai, medaliai, piršlio juostos, 9-ajame dešimtmetyje – vestuviniai automobilių papuošimai, rozetės-gėlytės“, – pasakoja V. Janulevičiūtė.
Rūbai iš 8-ojo dešimtmečio
Parodą eksponuoti padėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, parodos dailininkai Giedrė Narbutienė ir Rimas Gecevičius, parodoje eksponuojami ir vestuviniai rūbai: 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunikio kostiumas, jaunosios (1972 m.) bei pamergės suknelė. Visus šiuos rūbus parodai taip pat paskolino naumiestiečiai, aišku, restauratoriams juos teko tinkamai sutvarkyti. Tiesa, muziejininkai žada vasarą ir rūtų parūpinti, ir vestuvinius vyro batus eksponuoti. Deja, nei tarpukario, nei pokario laikmečio vestuvinių rūbų gauti nepavyko.
Kol kas gėrėtis paroda muziejaus lankytojai negalės, kaip patikino Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė, parodą bus galima lankyti ištisus metus, muziejininkai žada parengti ir virtualų parodos pristatymą ir padėkoti visiems, prisidėjusiems prie parodos gimimo.
Dar prieš metus užsimezgusią idėją pradėta įgyvendinti, gyventojai buvo kviečiami pasidalyti asmeniniais daiktais, nuotraukomis ir prisiminimais. Surinkta apie 140 vestuvių fotografijų, kiekvieną jų muziejininkai išsamiai studijavo, atrinko, tiesa, ne visas eksponavo, nes buvo ir panašių, ir abejota, ar nuotrauka iš Kudirkos Naumiesčio. Parodoje eksponuojamos ir kai kurios originalios nuotraukos, ir jų kopijos.
Kaip pasakojo Vinco Kudirkos muziejaus edukatorė Vaida Janulevičiūtė, parodos tema apima laikotarpį nuo 1918 iki 1990 metų: paroda sudaryta chronologiniu principu, iš trijų dalių: tarpukaris ir karo metai (1918–1945), pokaris (1945–1965) bei vėlyvasis sovietmetis (1965–1990).
Svarbiausiais atributas – kraičio skrynia
Bene įdomiausios nuotraukos darytos tarpukariu. Pasak V. Janulevičiūtės, ankstyviausia nuotrauka daryta 1927 metais.
„Tačiau viena nuotrauka gali būti dar ankstyvesnė, nors nepavyko nustatyti fotografavimo laiko, greičiausiai fotografuota žydo Smolenskio ateljė. Labai įdomus jaunikio švarkas – milinis. Dar įdomi detalė – jaunieji nuotraukoje susikabinę už rankų, o tai reiškė, kad jau santuoka tarp jaunųjų sudaryta“, – nuotraukos detales aiškina muziejininkė.
Anot jos, šiuo laikotarpiu jaunoji jau vilki šviesią suknelę, nors balta suknelė dar nebuvo laikoma tradicine. Tik šiam laikotarpiui būdingos detalės – jaunosios galvą puošia didysis rūtų vainikas, jaunojo švarką puošia medžiaginė gėlė su rūtos šakele, ryški aprangos detalė – kaklaraištis arba peteliškė.
„Tarpukario vestuvėse daug dėmesio tekdavo kraičiui, kuris rodė nuotakos darbštumą, turtinę padėtį. Kraičio skrynia buvo asmeninė ištekančios merginos nuosavybė, į kurią nuotaka dėdavo buičiai reikalingus daiktus: audeklus, rankšluosčius, drabužius, lovatieses. Parodai kraitinę skrynią taip pat paskolino Žemaičiai, o audinius – žmonės“, – pasakoja muziejininkė ir priduria, kad kraičio tradicija vestuvinėse apeigose nunyko XX a. antroje pusėje.
Kudirkos Naumiesčio krašto gyventojų išsaugoti vestuviniai rūbai atspindi praeito šimtmečio 8–9-ojo dešimtmečio mados tendencijas. D. Pavalkio nuotr.
Pokarį tuokėsi ir be žiedų
„Dėl prastos ekonominės situacijos pokarį daugumos vestuvės buvo saikingos. Buvo įvestas civilinis santuokos registravimas, atsiranda sutuoktuvių liudijimas ir apsimainymas vestuviniais žiedais, kurie būdavo pagaminti pagal išgales: iš paprastos geležies, sidabriniai, paauksuoti, kartais auksiniai. Bet dalis jaunavedžių visai žiedų neturėjo, kadangi jų nebuvo nei kur, nei už ką nusipirkti“, – sako muziejininkė ir priduria, kad asmeninius žiedus parodai taip pat paskolino viena pora.
Pirmaisiais pokario dešimtmečiais nuotakos buvo pasipuošusios ne tik baltomis, paprastomis suknelėmis, bet ir tautiniu kostiumu, kuriuo dažnai puošėsi ir pamergės.
Parodoje iš muziejaus fondų eksponuojama pora nuotraukų iš vestuvių tremtyje.
Su didele jaunavedžių palyda
Vėlyvuoju sovietmečiu, gerėjant ekonominei padėčiai, vestuvės darėsi vis iškilmingesnės, kaip pastebi muziejininkai, senųjų papročių simbolinė reikšmė menko.
„Matosi tokia vestuvių pompastika: nuotakų suknelės darosi įmantresnės, nuotakos dėvi net skrybėlaites, plito vestuvinių rūbų nuoma. Vestuvės su didele jaunavedžių palyda, pulku svečių, ištaigingomis, gausiomis vaišėmis tęsdavosi kelias dienas“, – tikina muziejininkė ir primena, kad šiuo laikotarpiu atsiranda vestuvių paprotys – rūtų vainikėlio nuotakai ir rozetės-gėlytės jaunikiui persegimas iš kairės į dešinę.
Kudirkos Naumiestyje ir jo apylinkėse 7-ojo dešimtmečio antroje pusėje ėmė populiarėti trumpos vestuvinės suknelės, 8-ajame dešimtmetyje – vėl ilgos, ištaigingos. Jaunikiai puošėsi tamsiais ir šviesiais kostiumais.
„Vėlyvuoju sovietmečiu vestuvių papročiuose atsirado įvairių atributų, nemažai jų eksponuojama ir parodoje: piršlio testamentas, vestuviniai laikraščiai, medaliai, piršlio juostos, 9-ajame dešimtmetyje – vestuviniai automobilių papuošimai, rozetės-gėlytės“, – pasakoja V. Janulevičiūtė.
Rūbai iš 8-ojo dešimtmečio
Parodą eksponuoti padėjo Lietuvos nacionalinis muziejus, parodos dailininkai Giedrė Narbutienė ir Rimas Gecevičius, parodoje eksponuojami ir vestuviniai rūbai: 9-ojo dešimtmečio pabaigos jaunikio kostiumas, jaunosios (1972 m.) bei pamergės suknelė. Visus šiuos rūbus parodai taip pat paskolino naumiestiečiai, aišku, restauratoriams juos teko tinkamai sutvarkyti. Tiesa, muziejininkai žada vasarą ir rūtų parūpinti, ir vestuvinius vyro batus eksponuoti. Deja, nei tarpukario, nei pokario laikmečio vestuvinių rūbų gauti nepavyko.
Kol kas gėrėtis paroda muziejaus lankytojai negalės, kaip patikino Vinco Kudirkos muziejaus vedėja Vida Endriukaitytė, parodą bus galima lankyti ištisus metus, muziejininkai žada parengti ir virtualų parodos pristatymą ir padėkoti visiems, prisidėjusiems prie parodos gimimo.
Antanas iš Pajotijo:
