Adomiškių kaimo (Lukšių sen.) vienkiemyje jauni menininkai – audėja Rūta Bučinskaitė ir keramikas Andrius Janulaitis – kuria savo gyvenimą: vakarais stuboje dūzgia audimo staklės, gimsta molio stebuklai. Karantino laiką praskaidrina gyvūnai – du ožiai, avys, pulkas vištų bei šuneliai.

Kaunietę R. Bučinskaitę prieš aštuonerius metus gyvenimas atbloškė į Šakių rajoną, mergina dirbo Panovių laisvalaikio salėje, o prieš penkerius metus pradėjo ieškoti namo, apsižiūrėjusi Adomiškių kaime nuošalią sodybą, nusipirko ir kurį laiką gyveno viena.

„Jei papasakočiau, kaip aš čia atsikėliau gyventi, niekas nepatikėtų. Sodyba ir jos vidus buvo labai apleista. Nebuvo kur net miegoti, tai pasipašius daržinėje šieno gal 4–5 dienas ten miegojau. Mano tėvelis atvažiavo, jis su dalgiu, aš su trimeriu apipjovėm žolę. Valgyti norim, o virtuvėje nebuvo ant ko gaminti, tai kieme užsikaitėm  puodą ir virėm žirnių košę“, – prisimena Rūta ir priduria, kad vėliau atvažiavę draugai iš Dzūkijos padėjo iškuopti namo vidų ir ji šioje sodyboje pradėjo naują gyvenimo etapą.


Po metų Rūta susipažino su keramiku, vilkaviškiečiu A. Janulaičiu – pirmasis pasimatymas įvyko Zyplių dvare.

Šiandien šie jauni žmonės kartu bando sodybą prikelti naujam gyvenimui, pasistatė šiltnamį, praeitą rudenį pasodinę bulvių kibirą prikasė du maišus, šienauja abu su trimeriu ir žoliapjove, žiemą kelis šimtus metrų su kastuvu atsikasa sniegą. Natūrali aplinka jiems patinka: šalia sodybos būriuojasi šernai, mauroja briedžiai, namą kūrena malkomis, naudoja šulinio vandenį, o per žiemos sniegus dingus elektrai – užsidega žvakę. Rūta sako atsekusi kone šimtą metų čia gyvenusių žmonių pavardes, sodyboje išlikusi autentiška lova, keletas baldų.

Sodybos šeimininkė neslepia – namo viduje reikėjo atlikti remontą, vidų apšiltinti, virtuvėje pastatytas duonkepis, kitame kambaryje stovi zelikis.

„Kai į namo vidų pradėjo bėgti vanduo, balos telkšo ant grindų, apniko depresija, norėjom tuo namu atsikratyti... Andrius skarda stogą apskardino. Vandenį kai atsivedėm į namą, pasijutom civilizuočiau. Tik naktim vis dar kiaunės vaikščioja namo palėpėje...“ – sako pašnekovė.


Įdomu, kaip jauni žmonės leidžia karantiną? Šiandien ūkyje Rūta ir Andrius savo augintiniais vadina ožius Žaibulį ir Dundulį, dvi avis su ėriukais, pulką paukščių, du šuniukus. Kai buvo sniego, pora su slidėmis įveikė ne vieną kilometrą, draugiją palaikė šuniukai, važinėjosi rogėmis su arkliais, šiltesniu oru mina dviračio pedalus, nemažai darbų pasidarė ir prie sodybos.

„Su ožiais ėjom pasivaikščioti iki Bugvilo malūno. Kuris nešeria gyvulių, tas gamina valgyti, vakarais aš ausdavau, verpdavau siūlus, Andrius lipdo, bando groti lūpine armonikėle. Šito karantino metu nusipirkom tūkstančio detalių dėlionę, tai prie jos praleisdavom iki išnaktų“, – pasakoja Rūta.

Didžiajame kambaryje per pusę kambario užima audimo staklės, verpimo ratelis, molio žiedimo įrenginys. Andrius šypsosi pasakodamas, kad, susipažinus su Rūta ir atvykus iš Vilkaviškio į svečius, kambaryje stovėjo net dvejos audimo staklės, name buvo labai šalta, todėl įdėjo antralangius.

„Kai pirmą kartą pamačiau Rūtą verpiančią rateliu, žiūriu, kad rimtai iš to debesies išsitraukia tas siūlas, kažkoks čia stebuklas...“ – šypsenos neslepia Andrius.


R. Bučinskaitė mums labiau pažįstama kaip audėja. Ji pasakoja, kad pradėjusi šokti Sintautų kultūros centro kolektyve „Sintuola“ pasimatavo tautinį kostiumą ir jo užsimanė. Iš pradžių pradėjo austi rankomis juostas.

„Pagalvojau, kad reikia man sėsti į stakles. Tauragėje susiradau pagal skelbimą audimo stakles, kurioms daugiau nei šimtas metų, jas parsivežiau, pati surinkau. Bandžiau austi. Vėliau susiradau audėją Vilkaviškyje – šviesaus atminimo Mariją Danilaitienę, kuri mane daug ko išmokė. Supratau, kad kelias iki tautinio rūbo yra ilgas, bet po detalę aš jį pasisiuvau, kai kurias medžiagas išsiaudžiau pati“, – sako Rūta.

Su savo pirmuoju išsiaustu ir pasisiūtu tautiniu moters kostiumu R. Bučinskaitė dalyvavo konkurse ,,Išausta tapatybė“ ir tapo nugalėtoja. Mergina atvirauja, kad po konkurso sulaukė daug dėmesio: mylimasis Andrius pasitiko su gėlėmis, sveikino geri bičiuliai Daiva ir Rigimantas Stanaičiai, tuomet į svečius pas Rūtą užsuko ir televizijos, radijo laidų ir renginių vedėja Zita Kelmickaitė.

Rūta panoro mokytis ir siuvėjos amato, nors turi įgijusi ir skulptoriaus specialybę, prieš kelias savaites baigė studijas Smalininkų technologijų ir verslo mokykloje ir išaudė bei pasiuvo kapso vyro tautinį kostiumą Andriui.

„Man labai svarbu vyriško kostiumo aksesuarai, suvalkietis vyras būdavo bagotesnis, todėl būtinas dziegorėlis ant grandinėlės“, – demonstruoja siūtą kostiumą Rūta.

Juodu dažnai tautiniais kostiumais pasipuošia eidami į valstybinių švenčių renginius, draugų vestuves ar laidotuves.


„Atvažiavom į Kauną, einam į draugų vestuves link Katedros, sustabdo korėjiečiai, prašo nusifotografuoti. Vilkėdama kostiumu dalyvavau ir savo mokytojos, audėjos Marijos laidotuvėse, kuri, beje, ir pašarvota buvo savo rankomis austu tautiniu kostiumu“, – prisimena R. Bučinskaitė.

Žirgai – dar viena Rūtos aistra, šiandien kol kas žirgo ji neturi, tik pasvajoja, jog norėtų įsigyti senojo tipo žemaituką.

Dar vienas Andriaus hobis – šaudymas iš lanko, jis yra sporto klubo „Ugninė strėlė“ narys.

„Vaikystė nepraėjo be lanko ir strėlės, dabar galiu jau profesionalo lanką išmėginti. Į šį laisvalaikio praleidimo būdą įtraukiau ir Rūtą. Kai karantinas, varžybos nevyksta, tai iš lanko ir į obuolius šaudai“, – humoro jausmo nestokoja Andrius.

Abu jaunuoliai šoka šokių kolektyve Sintautuose, Rūta šypsosi sakydama, kad Andrius ją įtraukė į šaudymo iš lanko sportą, o ji Andrių prikalbino ateiti į kolektyvą šokti.


„Ar sudėtinga išmokti šokti? Reikia tiesiog įsiminti šokio eigą, o žingsnelius kartoji, kartoji ir taip išmoksti. Pasirodo, šokimas – visai neblogas sportas, plius linksma kompanija“, – nedaugžodžiauja A. Janulaitis.

Rūta ir Andrius dirba Lukšių kultūros centre, Rūta administratore turizmui, Andrius – Zyplių dvare įsikūrusiose keramikos dirbtuvėse.

„Vienas žmogus gerai mato per fotoaparato objektyvą, kitas valdo teptuką, o aš jaučiu tą molį“, – sako pašnekovas, Rūta priduria, kad darbas gali būti ir laikinas, o kai turi amatą – bus ir duonos.

Jauni žmonės pilni energijos ir optimizmo, Rūta sako jo semiasi iš Andriaus, o abu svajoja suremontuoti namą.