Plynių kaimo gyventoja, 78-erių metų optimizmo, pozityvaus mąstymo nestokojanti Elena Didžbalienė kasmet Velykoms numargina kelias dešimtis velykaičių. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Margutis – apeiginio Velykų stalo valgis, be kurio kiekvieno iš mūsų Velykų stalas neįsivaizduojamas. Kiaušinių marginimo paslaptimis dalijasi plyniškė Elena Didžbalienė, kurios nevilioja kitos margučių marginimo technikos – tik skutinėjimas.
Daugelį metų skutinėja
Kiaušinis senovės žmogaus sąmonėje buvo gyvybės, vaisingumo ir derlingumo simbolis.
Kiaušinių marginimo paprotys yra senesnis ir už krikščionybę. O išmargintas kiaušinis tampa dar galingesnis ir paveikesnis. Šiandien margučius marginame pačiais įvairiausiais būdais, tačiau senąsias lietuviškas velykaičių puošimo tradicijas geriausiai atspindi dažytų kiaušinių lukšto skutinėjimas, nes skutinėjimo metu būdavo galima išgauti įmantriausius raštus. Anksčiau dažniausiai skutinėdavo vyrai. Mat tai daug laiko reikalaujantis darbas, o moterys tiek laiko neturėdavo. Tik vėliau šį marginimo būdą pradėjo naudoti ir moterys. Kone šešiasdešimt metų margučius skutinėja ir Plynių kaime (Lukšių sen.) gyvenanti E. Didžbalienė.
„Mergučė buvau, mama kiaušinius margino su lajumi, žiūrėjau, bet man nepatiko. O mano krikšto mama labai gražiai velykaičius skutinėjo, ėmiausi ir aš aštraus peiliuko ir pabandžiau skutinėti, tik ji raštų nerodydavo, nors prašydavau“, – velykinę tradiciją prisimena E. Didžbalienė.
Ji sako niekada nebandžiusi suskaičiuoti, kiek margučių yra išskutinėjusi, tačiau nė vienos Velykos be jos skutinėtų margučių neapsieidavo, kasmet numargindavo apie septynias dešimtis. Pašnekovė sako, kad šeimoje augo aštuoniese, seserys norėdavo skutinėtų margučių, o kai sovietmečiu dirbo kolūkio fermose, jais apdalindavo visus bendradarbius.
Valgant margutį buvo tikima, kad ir pats valgantis žmogus taps sveikesnis, stipresnis, gyvybingesnis. Su tokiu pačiu palinkėjimu margučiai būdavo dovanojami ir kitiems.
Išgražina žvėrelių paveiksliukais
Po Verbų sekmadienio E. Didžbalienė sėda skutinėti velykaičių, moteris prasitaria, kad kiaušinius skutinėti galėtų dieną naktį, nors jau prireikia ir akinių.
Nuo seno svarbiausios ir mėgstamiausios margučių spalvos buvo juoda (žemės) ir raudona (gyvybės). Taip pat būdavo naudojama žalia (augmenija), geltona (derlius), mėlyna – dangaus.
Elena marginimui naudoja tik naminius kiaušinius, ji vištų laiko pati. Kiaušinius dažo svogūnų lukštais, taip išgaunama ruda ir raudona spalva, bei kiaušiniams dažyti skirtais dažais. Šiųmetėje Elenos margučių kraitelėje velykaičiai nudažyti juoda, žalia, ruda spalvomis.
Anksčiau šiam užsiėmimui naudodavo peiliuką mediniu koteliu, dabar – kanceliarinį peiliuką, skirtą pjauti popieriui.
„Margučių skutinėjimas reikalauja daug kantrybės, vieną margutį išskutinėti kartais užtrunka iki trijų valandų. Retas kuris kiaušinis sutrupa, mano skutinėjimo kelias ilgas – įgijau patirties“, – skutinėjimo technikos subtilumus vardija moteris.
E. Didžbalienė teigia skutinėjimui raštus kuria ir piešia žiemą, o paėmusi į ranką kiaušinį, ornamentą apsipiešia ir kiaušinį dailina. Jos margučiai dekoruoti daugiausiai tradiciniais augaliniais motyvais, tačiau Elena margučius išgražina ir meniškais gėlių, paukščių, žvėrelių paveiksliukais. Kiaušinių skutinėtoja pasakoja, kad raštus reikia komponuoti labai taisyklingai, simetriškai, išlaikyti proporcijas. Po daugybės margučių skutinėjimo metų ji vis dar ieško nebandytų raštų.
Laukia Velykų
„Aš tiesiog laukiu Velykų. Kai paimu margutį į rankas ir pradedu skutinėti, man taip smagu, laikas labai greitai eina. Visa pasineriu į skutinėjimą, susikaupiu, nejungiu nei televizoriaus, nei radijo“, – pasakoja E. Didžbalienė.
Penkis vaikus užauginusi moteris šiandien nestokoja optimizmo, nors gyvenime sunkiai ir daug dirbo, prieš beveik dešimtmetį palaidojo vyrą Petrą ir šiuo metu gyvena viena.
„Juo tu daugiau dirbsi, judėsi, tu daugiau sveikatos turėsi. Jei išvien galvosi, kad negerai, krimsiesi, tai ir ligoniu pasidarysi. Kad į galvą blogos mintys nelįstų, tai nusiperku žurnaliuką „Žodžių ir skaičių išbraukymas“ ir braukau. Kai laikas eina, tu jokių minčių neturi blogų. O kiek Dievas laikys, tiek ir gyvensiu“, – šypsosi pašnekovė.
Šiandien būdama 78-erių E. Didžbalienė ne tik gražiai tvarkosi buityje ir sodyboje, vis dar sukasi virtuvėje prie puodų.
„Velykoms kepsiu zuikį, galvoju tušinti vištieną su obuoliais ir slyvomis, prisikepsiu voveraičių. Dėl karantino visi vaikai aplankyti negalės. Todėl labai džiaugiuosi kiekvienu vaikų, anūkų apsilankymu, sugrįžimu“, – sako E. Didžbalienė.
Kiaušinių marginimo paprotys yra senesnis ir už krikščionybę. O išmargintas kiaušinis tampa dar galingesnis ir paveikesnis. Šiandien margučius marginame pačiais įvairiausiais būdais, tačiau senąsias lietuviškas velykaičių puošimo tradicijas geriausiai atspindi dažytų kiaušinių lukšto skutinėjimas, nes skutinėjimo metu būdavo galima išgauti įmantriausius raštus. Anksčiau dažniausiai skutinėdavo vyrai. Mat tai daug laiko reikalaujantis darbas, o moterys tiek laiko neturėdavo. Tik vėliau šį marginimo būdą pradėjo naudoti ir moterys. Kone šešiasdešimt metų margučius skutinėja ir Plynių kaime (Lukšių sen.) gyvenanti E. Didžbalienė.
„Mergučė buvau, mama kiaušinius margino su lajumi, žiūrėjau, bet man nepatiko. O mano krikšto mama labai gražiai velykaičius skutinėjo, ėmiausi ir aš aštraus peiliuko ir pabandžiau skutinėti, tik ji raštų nerodydavo, nors prašydavau“, – velykinę tradiciją prisimena E. Didžbalienė.
Ji sako niekada nebandžiusi suskaičiuoti, kiek margučių yra išskutinėjusi, tačiau nė vienos Velykos be jos skutinėtų margučių neapsieidavo, kasmet numargindavo apie septynias dešimtis. Pašnekovė sako, kad šeimoje augo aštuoniese, seserys norėdavo skutinėtų margučių, o kai sovietmečiu dirbo kolūkio fermose, jais apdalindavo visus bendradarbius.
Valgant margutį buvo tikima, kad ir pats valgantis žmogus taps sveikesnis, stipresnis, gyvybingesnis. Su tokiu pačiu palinkėjimu margučiai būdavo dovanojami ir kitiems.
Išgražina žvėrelių paveiksliukais
Po Verbų sekmadienio E. Didžbalienė sėda skutinėti velykaičių, moteris prasitaria, kad kiaušinius skutinėti galėtų dieną naktį, nors jau prireikia ir akinių.
Nuo seno svarbiausios ir mėgstamiausios margučių spalvos buvo juoda (žemės) ir raudona (gyvybės). Taip pat būdavo naudojama žalia (augmenija), geltona (derlius), mėlyna – dangaus.
Elena marginimui naudoja tik naminius kiaušinius, ji vištų laiko pati. Kiaušinius dažo svogūnų lukštais, taip išgaunama ruda ir raudona spalva, bei kiaušiniams dažyti skirtais dažais. Šiųmetėje Elenos margučių kraitelėje velykaičiai nudažyti juoda, žalia, ruda spalvomis.
Anksčiau šiam užsiėmimui naudodavo peiliuką mediniu koteliu, dabar – kanceliarinį peiliuką, skirtą pjauti popieriui.
„Margučių skutinėjimas reikalauja daug kantrybės, vieną margutį išskutinėti kartais užtrunka iki trijų valandų. Retas kuris kiaušinis sutrupa, mano skutinėjimo kelias ilgas – įgijau patirties“, – skutinėjimo technikos subtilumus vardija moteris.
E. Didžbalienė teigia skutinėjimui raštus kuria ir piešia žiemą, o paėmusi į ranką kiaušinį, ornamentą apsipiešia ir kiaušinį dailina. Jos margučiai dekoruoti daugiausiai tradiciniais augaliniais motyvais, tačiau Elena margučius išgražina ir meniškais gėlių, paukščių, žvėrelių paveiksliukais. Kiaušinių skutinėtoja pasakoja, kad raštus reikia komponuoti labai taisyklingai, simetriškai, išlaikyti proporcijas. Po daugybės margučių skutinėjimo metų ji vis dar ieško nebandytų raštų.
Laukia Velykų
„Aš tiesiog laukiu Velykų. Kai paimu margutį į rankas ir pradedu skutinėti, man taip smagu, laikas labai greitai eina. Visa pasineriu į skutinėjimą, susikaupiu, nejungiu nei televizoriaus, nei radijo“, – pasakoja E. Didžbalienė.
Penkis vaikus užauginusi moteris šiandien nestokoja optimizmo, nors gyvenime sunkiai ir daug dirbo, prieš beveik dešimtmetį palaidojo vyrą Petrą ir šiuo metu gyvena viena.
„Juo tu daugiau dirbsi, judėsi, tu daugiau sveikatos turėsi. Jei išvien galvosi, kad negerai, krimsiesi, tai ir ligoniu pasidarysi. Kad į galvą blogos mintys nelįstų, tai nusiperku žurnaliuką „Žodžių ir skaičių išbraukymas“ ir braukau. Kai laikas eina, tu jokių minčių neturi blogų. O kiek Dievas laikys, tiek ir gyvensiu“, – šypsosi pašnekovė.
Šiandien būdama 78-erių E. Didžbalienė ne tik gražiai tvarkosi buityje ir sodyboje, vis dar sukasi virtuvėje prie puodų.
„Velykoms kepsiu zuikį, galvoju tušinti vištieną su obuoliais ir slyvomis, prisikepsiu voveraičių. Dėl karantino visi vaikai aplankyti negalės. Todėl labai džiaugiuosi kiekvienu vaikų, anūkų apsilankymu, sugrįžimu“, – sako E. Didžbalienė.
Mindaugas iš Zapyškio:
