Pirmadienį sudargiškiai pakvietė į Holokausto minėjimo renginį „Atminties kelias 1941–2021“. Eidami Atminties keliu aplankė Pervazninkų kaimo masinių žudynių vietas ir žydų genocido aukų kapus, kur prisimintas ir pagerbtas tragiškas Sudargo ir Šiaudinės žydų likimas. Jų atminimui tradiciškai uždegtos žvakės, padėta gėlių ir žydų papročiu simboliniai akmenėliai nužudytoms aukoms kaip ženklas, kad niekas nepamiršta.

Lemtį pasitiko Pervazninkų kaime

Šiemet visoje Lietuvoje minimos 80-osios Holokausto pradžios metinės. Skirtingai nuo didžiosios Europos dalies, Lietuvoje Holokausto aukos buvo nužudytos netoli jų gyvenamosios vietos. Praktiškai per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo visiškai sunaikintos Lietuvos žydų bendruomenės. Tarptautinės komisijos duomenimis, dabartinėje Lietuvos teritorijoje iš maždaug 220 tūkst. iki karo gyvenusių žydų per Holokaustą buvo sunaikinta apie 200 tūkst.

Šių skaudžių istorinių įvykių atminimui visoje Lietuvoje inicijuojamas nacionalinis projektas „Atminties kelias 1941–2021“. Renginiai visoje Lietuvoje vyksta nuo birželio iki gruodžio mėnesio.

Rugpjūčio 23 d. Atminties keliu eiti pakvietė sudargiškiai, aplankant Pervazninkų kaimo masinių žudynių vietas ir žydų genocido aukų I ir II kapus, kur 1941 m. vasarą buvo sunaikintos Sudargo, Kidulių ir Šiaudinės žydų bendruomenės.

Apie šias vietas informuoja kelyje Kiduliai–Sudargas ties Pervaznininkų kaimu esanti nuoroda, toliau miško keliukais reikia važiuoti gilyn į mišką, tiesa, nežinantiems rasti klaidu. Saulėtą pirmadienio popietę grupelė sudargiškių, miestelio kultūros ir bibliotekos darbuotojų sukviesti, jau laukė atvykstančių prie žydų genocido aukų I kapų. Atminties kelio dalyviai iš Sudargo, Kidulių čia atvyko automobiliais, vėliau ėjo pėsčiomis. Čia stovi paminklas su užrašu, jog šioje vietoje 1941m. rugpjūčio 11 d. hitleriniai okupantai nužudė 56 sudargo miestelio gyventojus: 40 moterų ir 16 vaikų.

Apie tai, kas Sudargo krašte vyko prieš 80 metų, pasakojo Sudargo laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorė Irma Svetlauskienė. Anot jos, prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas ir negailestinga vokiečių nuostata žydų atžvilgiu kirto jiems smūgį Kiduliuose ir Sudarge. Vokietijos armija įžengė į Sudargą jau pirmąją karo tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos dieną, 1941 m. birželio 22 d. Jurbarkas, kaip ir kiti pasienio miestai, pateko į nacių nustatytą 25 km pasienio zoną, kur žydus numatyta sunaikinti pirmiausiai.

„1941 m. liepos pradžioje naciai ir jų bendradarbiai lietuviai visus vyrus perkėlė į Šakius, jie buvo nužudyti, kartu su vietiniais vyrais liepos 5 d. Sudargo, Šiaudinės ir Kidulių žydų tautybės moterys ir vaikai savo lemtį pasitiko visai netrukus Pervazninkų kaime“, – istorijos faktus vardijo I. Svetlauskienė.

Sudargietė Alberta Natalija Dragūnaitienė knygoje „Sudargo istorijos atspindžiai“ rašo, jog žiaurus nusikaltimas buvo suorganizuotas ant Nemuno kranto, į vakarus nuo žydų kapinių. Sudargo žydai iš miestelio turėjo sunešti savo asmenines maldos priemones ir toras iš sinagogos, sumesti jas ant žemės į vieną krūvą ir uždegti, apie degančią ugnį nešti Stalino ir Lenino paveikslus ir žydiškai giedoti. Rabiną nuvedė prie Nemuno, kur upėje turėjo pasinėręs apsiprausti. Laužui ne visai sudegus, vaikai dar nešiojo žydų maldų atributų – odos juostų gabalus. Tokiu baudėjų elgesiu dievobaimingi vietos gyventojai piktinosi ir pranašavo, kad šie veiksmai šauksis Dievo keršto. Tas po ketverių metų išsipildė – Sudargas 80 proc. buvo sudegintas.

„Žydų kančios buvo neišmatuojamos. Praėjus trims mėnesiams po vokiečių įėjimo, buvo surinkti visi darbingo amžiaus žydai, nuvežti į Šakius ir Batiškių pamiškėje sušaudyti. Po savaitės iš vakaro buvo surinkti likusieji žydų šeimų nariai: moterys, vaikai ir seniai, suvaryti į buvusį „zastavą“. Kitą rytą visi nuvaryti, o kurie nepaėjo, nuvežti į Pervazninkų miško ir Nemuno sandūrą ir sušaudyti“, – knygos ištrauką skaitė bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė.

Popietės dalyviai šioje atminties vietoje padėjo akmenėlius su ant jų užrašytais Sudarge gyvenusių žydų vardais – tai pagarba istoriškai susiklosčiusiai žydų tradicijai į kapines nešti akmenėlius.

Atminties keliu

Nuo Sudargo žydų žudynių ir užkasimo vietos popietės dalyviai pėsčiomis ėjo iki antrųjų kapų – Šiaudinės kaimo žydų žudynių ir užkasimo vietos, kur tarp medžių baltuoja taip pat kuklus paminklas, o užrašas mena čia susigėrusį nekaltai žuvusių žmonių kraują: „Čia vokiškieji fašistai ir lietuviškieji buržuaziniai nacionalistai 1941 m. rugpjūčio 12 d. nužudė nekaltus Šakių rajono šiaudinės miestelio 28 vaikus 19 moterų ir vieną vyrą.“

Kraštotyrininkas Vincas Kriščiūnas knygoje „Kiduliai – laiko kryžkelėse“ rašo: „Vokiečiai ir jiems talkinę vietiniai baltaraiščiai vieną vasaros vakarą surinko visus Šiaudinės žydus. Vyrus atskyrė nuo šeimų, leido pasiimti truputį daiktų, maisto ir išvežė į Šakius. Jiems ir pasiliekančioms šeimoms buvo pasakyta, kad vyrus iš Šakių vėliau perkels į Gelgaudiškį, o iš ten laivu jie keliaus į Kauną, kur vėliau visi ir susitiks. Žydai nelabai tikėjo tokiomis kalbomis <…>. Žydų kolona su nešuliais, apsupta vokiečių ir baltaraiščių, tyliai ėjo pagrindine Šakių gatve ir miesto centre pasuko link Batiškių miškelio <…>. Kolona netrukus dingo iš akių, o po geros valandos Batiškių miškelyje pasigirdo vis tankesni šūviai – žydai ten ir liko <…>. Išdraskytos šeimos taip ir nesusitiko, nes jų laukė toks pats likimas: moteris ir vaikus nuvarė į netolimą Kukarskės miškelį ir ten sušaudė.“

Ir šioje vietoje buvo skaitomi vardai, dedami akmenėliai – taip prisiminti Šiaudinės kaime gyvenę ir nekaltai nužudyti žmonės.

Miestelio seniūnė Rita Grigaitienė apgailestavo, jog mažai yra išlikę istorinės medžiagos apie Sudargo, Šiaudinės kaimo žydus, ji padėkojo mokyklos bendruomenei, kuri kasmet rugsėjį lanko kapus, miestelio bibliotekos ir kultūros darbuotojoms bei visiems Atminties kelio dalyviams, kurie prisiminė Holokausto aukas.