Zyplių dvaro ansamblyje įsikūręs Amatininkų namas vos tik spėjęs oficialiai atverti duris jau vilioja tuos, kurie neabejingi menui ir gilesniems pasikalbėjimams. Sekmadienio popietę dailininkė Rasa Grybaitė pakvietė jaukiam pašnekesiui apie sakralinio vitražo kūrybą. Iki spalio pabaigos veiks jos kurtų vitražų fotografijų (autorius Rimantas Akutaitis) paroda.

 

Menininkė iškart prisipažino, kad apie savo įgyvendintus svarbiausius vitražų ansamblius, sukritusias kūrybines aplinkybes, informacijos ir sprendimų ieškojimus bei vitražuose atsispindinčias liuteroniškosios dailės tradicijas ji galėtų kalbėti valandų valandas. Tačiau tą sekmadienį susirinkusieji mėgavosi tomis trumpomis istorijomis, kuriomis autorė dalinosi. Iš tiesų Amatininkų name eksponuojama paroda buvo parengta minint Reformacijos 500 metų jubiliejų. Eskpozicijoje – per pastaruosius du dešimtmečius atstatytoms Šakių, Vilkyškių ir Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioms sukurtų vitražų nuotraukos. Lietuvoje evangelikų liuteronų dailės ir architektūros paveldas per sovietmetį beveik sunyko, vos keletas bažnyčių išsaugojo unikalų interjerą, tačiau maždaug nuo 1990-ųjų, sako R. Grybaitė, daug kur pradėjo atsikurti bendruomenės, prasidėjo pastatų atstatymas ir restauravimas.

Jurbarke gyvenančios ir kuriančios vitražistės, Lietuvos dailininkų sąjungos narės, Vinco Grybo memorialinio muziejaus vedėjos bei skulptoriaus Vinco Grybo anūkės Rasos Grybaitės kūrybiniame kelyje vitražas pasirodė šiek tiek netikėtai, tačiau užgimusi meilė šiai monumentaliosios dailės rūšiai tęsiasi iki šiol. 1998 m. Vilniaus dailės akademijoje ji baigė magistro studijas, įgijo vitražo dailininkės specialybę, o dar 1997 m. prasidėjo menininkės bendradarbiavimas su evangelikų liuteronų bažnyčia. Pažintis su Šakių evangelikų liuteronų kunigu Virginijumi Kelertu peraugo į vitražo Sudargo bažnyčiai užsakymą. Būtent tas vitražas ir buvo jos bakalauro studijų kursinis darbas. O kai jauna vitražistė ruošėsi magistro studijų darbui, kun. V. Kelertas vėl užsakė sukurti vitražus bažnyčiai – tąkart tai buvo didelis projektas, nes reikėjo vitražų aštuoniems Šakių evangelikų liuteronų bažnyčios langams.

2002–2005 m. R. Grybaitė studijavo aspirantūroje Vilniaus dailės akademijoje ir apgynė mokslinį darbą „Protestantų religinė dailė: ištakos ir tradicijos“, paraleliai sukūrė vitražą Vilkyškių evangelikų liuteronų bažnyčios altoriui. Dailininkė pripažino, kad aspirantūros studijoms ir baigiamajam darbui buvo keliami aukšti reikalavimai, tačiau kadangi šios temos dailės istorijoje iki tol nebuvo plačiai nagrinėjamos, apginti darbą pavyko gana lengvai. Ji džiaugiasi, kad tada jai pasisekė sutikti kun. Mindaugą Kairį, kuris nepabūgo pakviesti dirbti į labai gražios architektūros erdvę. Čia vitražistė altoriuje pamatė žiojėjančias tris saulės nutviekstas langų angas, per kurias spinduliai krito tiesiai besimeldžiantiems į akis. Tada, sako, supratusi, kad kuriant vitražus nereikės bijoti kuo sodresnių spalvų. Tai pačiai bažnyčiai 2009 m. R. Grybaitė sukūrė dar ir durų vitražą. Vienas naujausių dailininkės kūrinių visuomeninėje architektūroje – Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčios altorius, sukurtas 2010 m. Šiuo metu ji intensyviai darbuojasi prie Palangos evangelikų liuteronų bažnyčios vitražo kūrimo.

Dailininkė ankstesniuose savo interviu yra pastebėjusi, kad vitražai skirti ne bažnyčios puošybai – architektūros nereikia puošti: vitražai atlieka savo funkciją – kuria nuotaiką, suteikia spalvą, įvaizdina kiekvieną atskirą simbolinę architektūros erdvę.

Personalinėje parodoje rodomos architektūrinių vitražų nuotraukos. Tačiau kadangi R. Grybaitės vitražus galima išvysti Šakiuose, Jurbarke, Vilkyškiuose ar kitur Lietuvoje, jie tarsi visuomet parodoje. R. Grybaitė laikoma viena reikšmingiausių šiuolaikinių vitražo autorių, kurios kūryba bažnyčios erdvėje neabejotinai išsiskiria meninių nuostatų aiškumu ir braižo unikalumu.

„Ar įmanoma perteikti įspūdžius, kuriais mes čia dabar gyvename lankytojams?“ – retoriškai klausė pirmąją parodą Amatininkų name atidariusi Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė.

Žinoma, kad ne! Tačiau maža galimybė išlieka, kad kiekvienas užsukęs pajus gilią ir prasmingą kūrėjos siunčiamą žinią. O norinčius artimesnės pažinties su šia monumentaliosios dailės rūšimi R. Grybaitė kviečia spalio mėnesį užsukti į jos personalinę darbų parodą Panemunės pilyje.

Lina Morkūnienė