Kidulių bibliotekoje atidaryta paroda „Tauro apygarda ir jos vadai“. Jos sudarytojas Klaipėdos universiteto archeologas prof. dr. Vykintas Vaitkevičius atskleidė apygardos vadų niekur nepublikuotas gyvenimo ir kovų kelio detales bei iškėlė mintį, kad partizaninio karo istorijos puslapio dar nereikėtų užversti.

Dr. V. Vaitkevičius, vienas iš parodos sudarytojų, mums pažįstamas iš Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdžio organizuotos stovyklos „Laisvės kovų atmintis“, pernai ši stovykla buvo surengta Paluobiuose.

Todėl susitikimo Kidulių bibliotekoje metu svečias pirmiausiai padėkojo griškabūdietei Virginijai Merčaitienei už pagalbą rengiant stovyklą.

Kalbėdamas apie Tauro apygardą (įkurta 1945 m. rugpjūčio 15 d.) dr. V.Vaitkevičius priminė, kad ši vienijusi partizanus Suvalkijos etnografiniame regione, t. y. Marijampolės, Šakių ir Vilkaviškio apskrityse bei Alytaus ir Kauno apskričių kairiojoje Nemuno pusėje veikusius ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo dalyvius. Ši apygarda yra viena svarbiausių Lietuvos partizanų apygardų iš buvusių devynių.

„Visos apygardos buvo savitos dėl to, kaip buvo kuriamos, kas buvo jų vadai, kokios buvo aplinkybės. Atskleisti Tauro apygardą buvo ir lengva, ir sunku. Lengva todėl, kad apie ją nemažai rašyta: Lelešiaus-Grafo paliktas dienoraštis, Juozo Lukšos-Daumanto prisiminimai, kiti apygardos tyrinėtojų darbai (Beno Ulevičiaus, Vytauto Juodsnukio ir daugelio kitų)“, – pasakojo dr. V. Vaitkevičius pridurdamas, kad yra sudarytas ir Tauro apygardos partizaninio karo vietų žemėlapis su aprašais, jame daugiau nei 900 vietų.

Jis priminė ir septynis apygardos vadus: Leonas Taunys-Kovas, Zigmas Drunga-Mykolas Jonas, Antanas Baltūsis-Žvejys, Jonas Aleščikas-Rymantas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Viktoras Vitkauskas-Karijotas, Juozas Jankauskas-Demonas.

„Apie Jankauską iki šiol beveik nėra kalbama arba kalbama apie tą, kuris palūžo, pradėjo veikti priešo naudai. Mes čia galbūt plačiau jį pristatydami žengiame drąsų žingsnį. Paprastai apie išdavikus nekalbama, tiesiog jie niekinami arba nerodomas jiems dėmesys. Bet apygardos istorijoje jis yra svarbus. Nenorint pateisinti, ką jis padarė, tačiau jo asmenybė taip pat yra plačiau pristatoma“, – kalbėjo dr. V. Vaitkevičius.

Stendinėje parodoje pateikiami kiekvieno Tauro vado asmens duomenys, partizanavimo įvykiai, pareigos, jų atminimo įamžinimas ir kita. Dr. V. Vaitkevičius dar pridūrė porą faktų, kad tarp septynių vadų įsiterpia ir laikinai vadovauja dar ir Vaclovas Navickas-Auksutis, o Sergijus Staniškis-Viltis perėmė Tauro apygardos valdymą šios gyvavimo pabaigoje, greit bus 70 metų nuo jo žūties.

„Tos žinios vis pildosi, pasirodo ir nemalonių: štai J. Aleščiko-Rymanto vaikaitė šiuo metu veikia prorusiškose organizacijose“, – sako svečias.

Pristatydamas Tauro apygardos vadus dr. V.Vaitkevičius atskleidė ir niekur nepublikuotų jų gyvenimo, partizanavimo faktų. Štai pirmasis apygardos vadas L. Taunys-Kovas jai vadovavo praktiškai iš namų, įdomus faktas apie Zigmą Drungą-Mykolą Joną – jam žuvus buvo sukurta daina. Ji surasta partizanų dainyne pavadinimu „Sūduva“, išleistame 1950 m. Ir tai, kad galimai Z. Drungos žūties vieta sutampa su jo palaidojimo ir įamžinimo vieta Agurkiškės k. (Lukšių sen.).

„Įamžinimas yra taip pat labai svarbu. Jeigu jūsų paklausčiau, ar yra rajone gatvė, pavadinta Z. Drungos vardu, tai kažin...“ – svarstė svečias.

Pasakodamas apie kitus apygardos vadus, dr. V. Vaitkevičius išskyrė ir A. Baltūsio gyvenimą, jis į savo vadavietę pasiima dukrą Laimutę, daug įdomių faktų atskleidė ir nuotraukų pateikė apie Lukšiuose gimusį A. Grybiną, kurio partizanavimo kelią iki šiol prisimena daug žmonių, prisiminimus parašė ir brolis Zigmas.

Išgirstame istoriją apie V.Vitkausko ir jo partizanų operaciją Ežerėlio durpyne, jos metu buvo perimta didelė pinigų suma ir išdalinta tuometinei sąjūdžio spaudai, taip pat apie jau minėto J. Jankausko-Demono permainingą kovos kelią, jis 1952 m. tapo agentu smogiku, vėliau kaip nereikalingas agentas areštuojamas ir sušaudomas Maskvos Butyrkų kalėjime.

„Jis susituokė su ryšininke iš Baltrušių kaimo, reiktų tame kaime surasti dar vadavietę“, – svarstė dr. V. Vaitkevičius.

Apibendrindamas savo įžvalgas dr. V. Vaitkevičius akcentavo, kad Tauro apygardos vadų asmens duomenys, šeimų istorijos yra tik fragmentiškos. Aprašyta yra partizanavimas, pareigos ir vaidmenys, tačiau tuos duomenis reikia tikslinti. Jis paminėjo, kad bendrai Žalgirio rinktinės įamžinimas Šakių rajone vertintinas gerai.

„Tačiau reiktų vykdyti archeologinius tyrimus. Trisdešimt nepriklausomybės metų praėjo, tačiau neturim apygardų istorijų. Mes parengėm apie vadų asmenybes. Šakiuose būtent reikia kalbėti jau apie Žalgirio rinktinės istoriją, – kalbėjo dr. V. Vaitkevičius. – Didieji istorikai sako, kad partizaninio karo istorija jau yra parašyta. Bet kai Kryžkalnio memoriale trūksta dešimties tūkstančių žuvusių partizanų vardų ir pavardžių... Pirmiausiai turėtų atsirasti partizaninio karo dalyvių vardynas.“