Pažinti plačiau vargonų meistrą iš Rytprūsių Teodorą Tiedemanną ir Kaimelio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios vargonus pakvietė vargonų restauratorius ekspertas dr. Girėnas Povilionis. Šis susitikimas – tai Europos paveldo dienų, prasidėjusių Kiduliuose, dalis.

 

Kaimelio parapijos bažnyčioje stovi 1804 m. Kuršo meistro T. Tiedemanno sukurti baroko stiliaus saloniniai vargonai (dar vieni stovi Pašušvio bažnyčioje Šiaulių apskr. – red. past.). Kaimelio vargonams kitąmet bus 220 metų. Parapijos klebonas Zenonas Stepanauskas nuo 2010m. ieškojo lėšų šiam bažnytiniam instrumentui atgaivinti, teikė paraiškas Kultūros paveldo departamentui, tačiau lėšos nebuvo skirtos. Tad 2018m. balandį susirinkusi vietos bendruomenė nutarė ieškoti lėšų Kaimelio bažnyčios vargonų restauravimui. Pasak klebono, daugiau nei 10 metų Kaimelio bažnyčios vargonais praktiškai buvo negrojama, daugiau nei 100 metų instrumentas nebuvo restauruotas.

O štai praėjusio sekmadienio susitikimo su vargonininku, restauratoriumi, menotyrininku dr. G. Povilioniu metu šis jau spaudo instrumento klavišus, pasklinda užburiantys vargonų garsai. Instrumentą restauruoti ėmėsi Sūduvos vargonų dirbtuvės meistrai – Algis Stepanauskas ir Gintautas Pilypaitis. Restauravimo darbai jau visai į pabaigą.

Dr. G. Povilionis sako, kad, ėmęsis šių vargonų tyrimo, oro skirstymo dėžės viduje rado išlikusį autentišką įrašą lotynų ir vokiečių kalbomis, liudijantį, kad 1804 m. rugsėjo 28 d. šie vargonai yra meistro T. Tiedemanno pabaigti gaminti Kaimelio dvarui. Svečias atskleidžia, kad jam ypač įdomu pažvelgti į instrumento vidų, jo mechanizmą. Tarsi sekant vargonų meistro pėdsakais tam, kad būtų galima vargonus sugrąžinti į pirminę būklę. Pasak dr. G. Povilionio, Kaimelio bažnyčios vargonai yra vieno manualo, turi šešis registrus, su žvaigždiniais varpeliais, būgnu, griežykla, pūtykla, lygiagretėmis dumplėmis. Įvairių registrų dėka galima išgauti fleitos, obojaus, trombono, daugelio kitų instrumentų spalvas.

„O vargonų meistro T. Tiedemanno išskirtinumas tas, kad apskritai mažai iš 18–19 a. yra išlikusių pagamintų vargonų. Kaimelio vargonai išliko, nes buvo gerai padaryti. Ypač preciziškai sumeistrauta visa mechanika“, – sakė svečias.

Susitikimo dalyviai restauratoriaus, kuris daugiausiai konsultavo Kaimelio vargonų restauravimo procesą, pirmiausiai teiravosi apie ant dumplių padėtų plytų paskirtį.

„Niekada nesugalvokite plytų nuimti. Jos yra kaip svarmuo, net negalima jų vietos pakeisti, nes tuomet pasikeis oro spaudimas. Matau, kad kartais ant jų ir rankinukus choristai deda“, – perspėja restauratorius.

Atskleisdamas daugiau vargonų konstrukcijos subtilybių, dr. G. Povilionis pabrėžia, kad viena iš svarbiausių vargonų dalių – vamzdžiai ir vamzdeliai, pagaminti iš metalo (dažniausiai alavo ir švino) ar medžio, garso aukštį lemia vamzdžio ilgis, kuris matuojamas pėdomis.

„Kietesnis medis skamba aiškiau. Todėl mažesnieji vargonų vamzdeliai yra gaminami iš ąžuolo, klevo, didieji – iš pušies, eglės, praktiškai iš visų medžių, išskyrus drebulę, ji yra minkšta ir dusli. Taip pat vaismedžių. O štai Kaimelio vargonų klavišai – pagaminti iš Brazilijos juodmedžio bei galvijų kojų kaulo“, – pasakojo restauratorius.

Pasak dr. G. Povilionio, Kaimelio vargonų išskirtinumas dar ir toks, kad griežykla yra vargonų nugaroje.

„Dažniausiai buvo grojama iš šono. Kad nematytų muzikantas, kas vyksta kokiame dvaro baliuje“, – sakė restauratorius.

Klausimų restauratoriui turėjo ir vargonininkė Lina Bastienė, ji teiravosi apie varpelių funkciją bei vargonų apšvietimą.

Restauratorius pasakojo, kad Kaimelio vargonų varpeliai buvo atkurti, nes nebuvo išlikę. O apšviečiama dažniausiai buvo žvakėmis.

„Vienoje bažnyčioje vargonininkas, kadangi nėra patarnautojo, varpelius naudoja Mišių metu. Iki 19 a. pab. visi vargonai turėjo būti su varpeliais ir būgnu. Tačiau vėliau varpelių atsisakyta dėl per didelio jų skleidžiamo triukšmo“, – pasakojo svečias.

Susitikimo dalyviai teiravosi, kaip medis ir metalas atlaiko ne itin palankias bažnyčios oro sąlygas.

„Vargonų medžio detalėms svarbu, kad nebūtų didelės drėgmės ir ne per sausa. Kenkia vargonams ir skersvėjis, tuomet jie nederės. Aš ir sakau – vargonai nedera per Kalėdas, Velykas ir per atlaidus, kai bažnyčios staiga prišildomos. Metalas su medžiu skirtingai sušyla ir tuomet skamba negražiai“, – pastebi ekspertas.

Dr. G. Povilionis pasakojo, kad dažniausiai vargonai būdavo pervežami žiemą rogėmis ar vežimais bei traukiniu, o Kaimelio vargonai galėjo būti iš Rygos atplukdyti Nemunu.

Jis pasidžiaugė, kad šiandien Kaimelio vargonai bebaigiami restauruoti, jais jau galima groti: minėtų meistrų buvo restauruotos dumplės, oro skirstymo dėžė, mechanika, klavišai, atkurtas žvaigždinių varpelių įrenginys, akustinis būgnas, taip pat pagamintas vargonininko suolas (kopija 1775–1766 m. pagaminto suolo). Laukia dar ir antras etapas – vargonų fasado – prospekto (medinės dalies) sutvarkymas: senų dažų nuėmimas, po to medinės dalies padengimas nauju dažų sluoksniu ir auksavimo darbai. Dr. G. Povilionis pridūrė, kad visi vamzdžiai, oro skirstymo dėžė, mechanika yra autentiški.

„Vargonų  meistras turi išmanyti medienos, metalo, odos specifiką, būti muzikas, istorikas, chemikas“, – pasakoja restauratorius bei priduria, kad labai svarbu apsaugoti šiuos istorinius vargonus, kaip ir pačią bažnyčią, nuo gaisro.

„Neiškirskit apie bažnyčią medžių. Žaibas trenkia į medžius. Juos anksčiau ir sodindavo, kad Perkūnas trenktų įpykęs, ne į bažnyčią, bet į medį“, – tokiais pasvarstymais susitikimą užbaigė dr. G. Povilionis.