Kas yra užmarštis, ar galime ją prisiminti? O jei prisimeni pačią užmarštį, tai ar ji palaidoja tai, ką prisimename? Rugsėjo 8 d. Šakių kultūros centro ekspozicijų salėje buvo atidaryta vieno garsiausių krašto fotomenininkų Vido Venslovaičio fotografijų paroda „Užmaršties povaizdžiai“ – reta proga pasižvalgyti, kur krypsta jo fotoobjektyvas (ir mintys), kai baigiasi kasdieniai darbai studijoje, renginiuose ar prie leidinių leidybos.

Pirmiausia šis fotografijų ciklas buvo apie gylį, dermę to, ką matai, ką jauti, ką girdi, apie ką išėjęs nenustoji galvoti. Nors sluoksnių ten vėrėsi daug, bet jie lukštenosi į pačią esmę. Kiekvienam tikriausiai savą ir savaip. Pats autorius trumpai pristatydamas parodą pripažino, kad visą laiką (keletą pastarųjų rudenių ir pavasarių – būtent tais metų laikais gimė ciklo fotografijos) mąstė apie labai sudėtingus dalykus, procesus, todėl jis juokiasi, kad gal bus ir per sudėtingai prigalvojęs. Fotografija, įprasta manyti, yra skirta amžinam atminimui.

„O ką galima daryti apie užmarštį su fotografija?“ – retoriškai klausė Vidas Venslovaitis saujelės susirinkusių bičiulių ir, atverdamas ekspozicijų salės duris, pakvietė... į užmarštį.

Kad susirinko tik saujelė, kalta kurioziškai susiklosčiusi situacija – organizatoriai su autoriumi lyg ir tarėsi dėl fotografijų eksponavimo konkrečiai rugsėjo 8 d., bet tarsi iki galo ir nebuvo nusmailintos detalės apie parodos atidarymo renginį ir parodos lankytojų susitikimą su autoriumi. Tai taip ir išėjo, kad laimingus bilietus pabūti parodos atidarymo liudininkais išsitraukė tik nedidelis būrelis Vido bičiulių, jo kūrybos gerbėjų. Kitiems dar liko vienas šansas – užsukti parodai užsidarant, jau šį penktadienį nuo 16 val. Bus ir pats Vidas, kviečiantis „Užmaršties povaizdžius“ palydėti užmarštin.

Povaizdis, kaip skelbia visuotinė lietuvių enciklopedija, yra jutimo inercija, pasireiškianti stimulo vaizdu, kuris išlieka pasibaigus tiesioginiam jutimo organo dirginimui; dirginimo pėdsakas. Kas yra užmarštis, aišku lyg ir be žodynų. Vidas sako, kad tai, apie ką sudėtingai galvojo kurdamas šį fotografijų ciklą, geriausiai atspindi anotacijoje sudėtos vieno didžiausių krikščioniškosios filosofijos autoritetų Aurelijaus Augustino kūrinyje „Išpažinimai“ (397–398 ) rastos mintys. Štai keletas jų:

„Bet kas yra užmarštis, jei ne atminties nebuvimas?“

„Ką gi man sakyti, jei man aišku, kad prisimenu užmarštį?“

„Vienok kažkokiu būdu, nors tas būdas ir nesuvokiamas bei nepaaiškinamas, esu tikras, kad prisimenu ir pačią užmarštį, kuri palaidoja tai, ką prisimename.“

Tai tik trupiniai filosofinių labirintų, kuriais „Išpažinimuose“ vedė Aurelijus Augustinas, bet būtent šios ir iš jų išplaukiančios mintys atspindi fotografijų ciklo „Užmaršties povaizdžiai“ koncepciją, kurią autorius buvo kruopščiai iki smulkiausių detalių apgalvojęs.
Ta rugsėjo 8-oji dovanojo neeilinę patirtį, jautresnius palietė iki ašarų. Atsiveria salės durys ir pažadas pasivaikščioti po užmarštį išsipildo. Tirštą miglą dar labiau sutirština muzika, kurioje suskamba gedulingos giesmės iš žydiškų maldaknygių ir ties kiekviena fotografija tyloje pasiduodi savo minčių centrifugai. Būna fotografijų parodų, kur, vos įėjus į salę, jos siunčia aiškią žinutę, savo dydžiu be didelių užuolankų prabyla žiūrovui, o Vidas pasirinko kitą kelią – stebinčiajam ties kiekviena nespalvota fotografija nebyliai pasiūlo nerti į gylį. Nes ir pats jam neabejingas.

Autorius pripažįsta, kad visas detales kruopščiai apgalvojo seniai, pats rūpinosi nuotraukų spausdinimu, rėmino, susidūrė tik su vienu iššūkiu – suvaldyti erdvę. Galvodamas, kokiu keliu norės eiti, jis pasirinko muzikos, rūko ir fotografijų sintezę, kurią prisodrino Aurelijaus Augustino filosofiniai pamąstymai apie užmarštį ir tarsi kukli, bet labai iškalbinga dedikacija: „Šoa ištiktai tautai. Tautai Mergelės, iš kurios užtekėjo teisingumo saulė“. Būtent rugsėjo 8-ąją Bažnyčia kvietė: „Džiaugsmingai minėkime Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimą, nes iš jos užtekėjo teisingumo Saulė, Kristus, mūsų Dievas.“

„...kuomet prisimename užmarštį, ji iškyla atmintyje ne pati savaime, bet per savo vaizdinį, nes, jei užmarštis iškiltų pati savaime, ji padarytų taip, kad mes ne prisimintume, bet užmirštume? Ir kas pagaliau tai ištirs? Kas supras, kaip yra iš tiesų?“ – Aurelijus Augustinas „Išpažinimai“.

Dar pabraidykite po užmaršties miglą penktadienį...

Lina Morkūnienė