Praėjusį šeštadienį Vinco Kudirkos muziejus pakvietė į patyriminę/pažintinę ekskursiją apie išskirtinę Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios architektūrą ir sakralinės dailės paveldą.
Šiais metais Kudirkos Naumiestis tapo Mažąja kultūros sostine, tad šeštadienį būtent šiame mieste stabtelėjęs Lietuvos muziejų kelias ir žvilgsnis į Baroko laikų kultūros paveldo objektą buvo dar vienas neeilinis akcentas. O išsamiau su šiuo unikaliu perlu, vadintu tiesiog šedevru, susipažinti kvietė dr. Margarita Janušonienė.
Tad nors dažnas rajono gyventojas, ko gero, Kudirkos Naumiesčio bažnyčią yra apžiūrėjęs tiek iš vidaus, tiek iš išorės, retas susimąsto, kokia vėlyvojo Baroko vertybė yra greta mūsų. Tiesa, kaip pripažino M. Janušonienė, negalime labai užtikrintai kalbėti apie kelių šimtų metų senumo įvykius, nes bažnyčios archyvas sudegė 1803 m. gaisre, o dauguma dokumentų yra tik iš XIX a. maždaug antrojo ketvirčio. Visgi kalbėdami apie bažnyčią Kudirkos Naumiestyje, pirmiausiai turime nepamiršti, kad kalbame apie karmelitų bažnyčią. 1644 m. čia jau buvusi medinė koplyčia, prie koplyčios įkurtas karmelitų ordinas. Vėliau sunykus vienai buvo pastatyta ir kita medinė bažnyčia. Beje, jeigu gali susidaryti vaizdas, kad čia buvo visas būrys vienuolių, tai M. Janušonienė teigė, kad šaltiniai rodo, jog jų buvo tik keturi, tačiau, matyt, didžiausią vaidmenį lėmė pačios asmenybės, bendruomenės sutelktumas, o padaryti darbai išties įspūdingi.
Rodydama žvakidę, mokslininkė pažymėjo, kad labiau barokinės ir būti negali, ji alsuoja tikrąja to laikmečio dvasia, yra ypač puošni, plastiška. G. Martinaitienės nuotr.
Beje, pati ekskursija prasidėjo šventoriuje, o paveldosaugininkė bei meno tyrinėtoja visus pakvietė išeiti už bažnyčios vartų ir dėmesį atkreipti būtent į Baroko laikotarpiui būdingą vartų puošybą, nišose pavaizduotus šventuosius, mat apskritai tokių pavyzdžių nėra daug išlikusių. Tiesa, karmelitų laikais, sakė ji, buvo labiau orientuojamasi į šventąją šeimą, vėliau atsiranda šv. Jadvyga, šv. Kazimieras.
„Taip buvo aiškiai parodyta pagarba ir pasitikėjimas pagrindiniais Lietuvos ir Lenkijos globėjais, taip sustiprinta ir pačios Bažnyčios galia. Tai padaryta, kai jau karmelitų bažnyčia tapo parapija“, – teigė M. Janušonienė.
Bažnyčios viduje mokslininkė pirmiausiai dėmesį atkreipė į altorius ir pažymėjo, kad vienuolių statytoms bažnyčioms būdinga altorių dauguma, nes, spėjama, būdavo poreikis melstis ir maldai telktis atskirai.
Pagrindinis trijų tarpsnių altorius užima beveik visą galinę apsidės sieną. Jį puošia šešios skulptūros ir kelios dekoratyvinės vazos, stovinčios ant laiptuotų bazių.
Ir nors, kaip pabrėžė mokslininkė, pagrindinė Baroko ašis yra architektūra, bet puošyba skulptūromis, freskomis, tapyba visuomet būdavo sujungiamos erdvės išplėtimui ir tai, jos vertinimu, išties nuostabu.
Šioje bažnyčioje apskritai daug autentiškų ir įdomių dalykų, kad ir 1883 m. sumontuotos poliruotos betono grindys. Beje, susiduriama su atvejais, kai tokias grindis norima keisti, bet M. Janušonienė stebėjosi, kodėl neįvertiname tokių dalykų ne tik estetine, bet ir emocine prasme – juk šimtus metų čia žmonės vaikščiojo, klūpėjo, meldėsi, kiek įvairių jausmų ir išgyvenimų jos sugėrė – ir tai niekur nedingo, viskas liko šių pastatų erdvėje...
Ekskursijos metu buvo galima užeiti ir į už pagrindinio altoriaus esančią krikštyklą, susipažinti su jos autentika, simbolika, zakristijoje ekskursijos dalyviai apžiūrėjo ypač svarbų baldą – komodą, kurioje laikomi liturginiai reikmenys, bažnytinė tekstilė.
„Tai įspūdingo dydžio, konkrečiai erdvei pritaikytas baldas, taip pat restauruotas. Beje, atkreipkite dėmesį į išlikusias grindis, nes Lietuvoje tikrai nedaug tokių yra“, – pasakojo M. Janušonienė ir kaip išskirtinius bažnyčioje įvardijo ne tik altorius, grindis, didelę religinę ir meninę reikšmę turinčius paveikslus, bet ir klauptus ar barokinio stiliaus žvakides.
„Labiau barokinės žvakidės jau ir būti negali pagal formų įmantrumą. Tai pati Baroko dvasia. Tai formų plastiškumas, monumentalumas ir puošnumas. Įdomu, kad šitoj žvakidėj visi segmentai yra trikampio formos“, – rodydama išskirtinį eksponatą kalbėjo menotyrininkė.
Didinga Kudirkos Naumiesčio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia neišvengė daugybės istorinių įvykių ir permainų, o labiausiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą, užtruko ir bokštus atstatyti, ir apskritai, anot M. Janušonienės, išlaikyti, atkurti buvusias bažnytines vertybes yra sudėtinga. Proveržį ji mato Atmigimo laikais, kada atsirado kitokie tyrimai, kitoks požiūris, Kudirkos Naumiestyje pradėjo klebonauti Donatas Jasulaitis. Tai, ką turime, belieka toliau puoselėti, vertinti ir gėrėtis.
Eduardas iš Griškabūdžio:
