Šakietė Iveta Sadlauskienė ir vilkaviškietė Rūta Kiverytė, dar vaikystėje įžengusios į Šakių cirko mokyklą, tikriausiai neįtarė, kad trapios mergaičių svajonės vieną dieną virs profesiniu gyvenimo keliu. Šiandien jos – profesionalios cirko artistės, besisukančios skirtingų Europos šalių cirko arenose. Abiejų pasirinktas kelias atskleidžia daug tiesų. Viena jų – cirkas įauga į kraują ir tampa daugiau nei hobiu. Tai gyvenimo būdas, profesija, nešanti ne tik kasdienį pasitenkinimą, bet ir pajamas. Kalbamės apie klajoklišką ir su niekuo nepalyginamą gyvenimą, kuris, be romantiškosios pusės, turi ir tą, kuri lieka nepamatyta žiūrovo.
Gyvenimas tarp žemės ir dangaus...
...tai puikiai apibūdina oro akrobatų gyvenimą.
„Esu gyvenime pasakiusi, kad cirke aš tai tikrai nedirbsiu“, – pokalbio metu prisimena I. Sadlauskienė. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Ji jau bene dešimtmetį darbuojasi garsiausiuose Europos cirkuose, yra aplankiusi daug šalių, o šiuo metu jos stotelė Prancūzijoje, legendiniame prancūzų cirke „Medrano“. Ten Iveta kone kasdien turi pasirodymus, o trupėje, beje, yra vienintelė europietė tarp profesionalų iš Argentinos, Kubos, Peru, kitų šalių. Smalsu, koks tas cirko artistų gyvenimas, kaip mezgasi pažintys, pasirašomi kontraktai... Jauna moteris prisipažįsta, kad be darbo sėdėti ar pačiai jo dairytis netenka – ją pastebi. Sėkminga cirko artisto karjera, pasakoja, dažnu atveju pagrįsta „iš lūpų į lūpas“ principu. Cirkų vadovai važiuoja pasižiūrėti kitų pasirodymų, pastebi patikusius artistus ir pakviečia. Kontraktai pasirašomi sezonams, kurie trunka pusmetį ar ilgiau. Bekalbant prasitaria, kad jau net Kalėdoms ji turi pasiūlymą Vokietijoje, o ir Prancūzijoje dabar pats sezono įkarštis – laukia dar ne vienas mėnuo kasdienių pasirodymų.
Pirmasis Ivetos rimtesnis susidomėjimas cirku buvo dvylikos. Kad cirkas visada buvo visai šalia jos – savaime suprantama, kai sesė Itana Januševičienė sukosi jame.
„Atsimenu, kai sesė mane dvylikos tada pasikvietė padirbėti sezonui Švedijoje, ten ir pamačiau ukrainietę oro akrobatę, kuri mane sužavėjo, tapo savotišku etalonu ir ji sutiko mane pamokyti. Po tos lemtingos vasaros jau turėjau savo numerį ir žinojau, kad nieko kito nenoriu, tik oro akrobatikos“, – pasakoja Iveta.
Kas tame taip žavi – juk pavojinga? Pašnekovė atvira – tai savotiškas vaikystės svajonės išsipildymas: „Manau, daug vaikų nori išmokti skraidyti. Aš irgi to norėjau... Man tas laisvės pojūtis, tas adrenalinas – jis su niekuo nesulyginamas, sunku net paaiškinti, bet ir dabar su kiekvienu ėjimu į pasirodymą aš kaifuoju.“
Iveta Sadlauskienė yra ištarusi lemtingą frazę, kad cirke tikrai nedirbs, tačiau jau bene dešimtmetį darbuojasi garsiausiuose Europos cirkuose, o šiuo metu jos stotelė – Prancūzijoje. Asmeninio archyvo nuotr.
Paklausta, kokie didžiausi tokio klajokliško cirko artisto gyvenimo iššūkiai, Iveta sako, kad žiūrovas atsiriekia tik skaniausiąją pyrago dalį – regi šviesas, besišypsančius artistus, dailius kostiumus ir elegantišką skrydį su šou elementais. Už širmos slepiasi dar ir kita realybė.
„Būna visko – ir skausmo, ir nuovargio, ir persikraustymų į kitą vietą, kartais ir nuskausminamųjų tenka griebtis, bet vis tiek žengi į sceną ir ten viską pamiršti. Bet toks gyvenimas man patinka, esu taip pripratusi, todėl net grįžusi mėnesiui į Lietuvą jau drebu, kada vėl galėsiu pasirodyti“, – atvirauja pašnekovė.
Jei dar Lietuvoje, sako kartais išgirstanti komentarus, jog „ten tam cirke tai tik klounai“, tai Europoje požiūris kitoks – žiūrovai cirką laiko meno šaka, ploja, prieina, dėkoja ir sako komplimentus. Šiandien Iveta džiaugiasi, kad gali visiškai pragyventi iš cirko: „Cirkas yra mano darbas, mano hobis, mano duona, mano gyvenimas. Nors buvo bandymų cirką iš manęs atimti, ir pati net tą bandžiau padaryti – nėriau ir į kitas sritis, ėmiausi verslo, kitokių darbų, bet vis tiek grįždavau.“
Jai pačiai pasirinktas gyvenimo būdas atrodo visiškai normalus, tik vienas jausmas vis neapleidžia širdies – sūnaus ilgesys. Jis, deja, cirku neužsikrėtė. Tačiau šeimos narius iš dalies atstoja trupės kolegos, ten draugiška atmosfera – neteko patirti nei intrigų, nei apkalbų ar konkurencijos. Kitas jos būdas palaikyti dvasios ir kūno stabilumą – griežta disciplina, daug sporto, kokybiško poilsio. Iveta juokiasi, kad vakarėliuose su ja greičiausiai būtų labai nuobodu. O kaip dėl susižeidimų rizikos ir vis tik riboto cirko artistų „galiojimo laiko“? 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Būtų nenormalu nebijoti“, – sako Iveta apie savo numerius ir tikina kartais vis pagalvojanti, kad oro gimnastika – ne amžina, ji tikrai turi limitą. Tačiau kol kas ji renkasi gyventi tarp adrenalino ir namų ilgesio, tarp laisvės ir pareigos. Jos gyvenimas puikiai įrodo, kad cirkas nėra vien pramoga.
„Tai mano kraujyje“, – kalbantis net keliskart išsprūsta žodžiai ir baigiantis pokalbiui nustebina savo didžiausia svajone. Ne, tai ne garsiausios pasaulio trupės „Cirque du Soleil“ arena.
„Svajoju kuo ilgiau išlaikyti tokią fizinę formą, kad galėčiau daryti tai, be ko gyvent negaliu, ką myliu – dirbti oro akrobate“, – sako Iveta.
Sugrįžimas į savo kelią
Turbūt perkratę atmintį daugelis atsimins R. Kiverytę – vilkaviškietę mergaitę, kuri savo įgūdžius tobulino Šakių cirko mokykloje, o lankstumu pelnė televizijos talentų šou žiūrovų simpatijas. Tai toji mergaitė dabar jau pati Norvegijos Bergeno mieste treniruoja jaunąją cirko artistų kartą, neseniai jau trenerės amplua buvo atvykusi ir į Šakiuose vykusią cirko stovyklą, o ir pati, žinoma, išeina kaip „Cirkus Balance“ artistė į areną ir nesiliauja žavėjusi lankstumu. Cirko menas šiandien vėl tapo jos gyvenimo ašimi, nors kelias į šį momentą buvo labai vingiuotas.
Būdama devynerių Rūta per televiziją pamatė taip vadinamą moterį-gyvatę, kuri taip sužavėjo, kad mergaitė namuose vis bandė atlikti matytus triukus. Šeima netruko suprasti – laikas vaiko talentams skleistis Šakių cirko mokykloje. Sportiška mergaitė greitai įsiliejo į kolektyvą, aktyviai ir sėkmingai dalyvavo konkursuose ir talentų šou. Vėliau išvažiavo studijuoti į Lietuvos sporto universitetą, kur baigė treniravimo sistemas su specializacija aerobinėje gimnastikoje. Bet cirko vis nepamiršdavo – grįždavo į pasirodymus. Tačiau vėliau gyvenimas klostėsi taip, kad cirkas po truputį tolo ir nutolo.
„Man nuolat trūko to jausmo, kai esi ant scenos. Cirkas man visada buvo kažkas nepaprasto“, – atvira Rūta. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Lemtingas lūžis įvyko tada, kai nuo cirko mokyklos laikų pažįstama Iveta visai netikėtai pasiūlė vykti mėnesiui padirbėti viename Ispanijos cirke.
„Nuo tada aš jau negalėjau tos minties iš galvos išmesti – man tiesiog reikėjo cirko“, – prisipažįsta pašnekovė. Spontaniškas išvykimas į Norvegiją buvo be minčių apie gyvenimą ten ar darbą vietos cirke. Tačiau likimas mėgsta pokštauti – šalis ir gražusis Bergenas merginai labai patiko ir trumpa viešnagė virto metais. Tik darbas tvarkant kambarius, nors ir sekėsi, bet džiaugsmo neteikė.
„Atsimenu, einu vieną dieną gatve po darbo nusivylusi ir balsu su savimi kalbuosi. Dieve, Dieve, na, kodėl turiu dirbti tokį nemėgstamą darbą... Tada prašiau, kad atsiųstų darbą, susijusį su cirku“, – pasakoja Rūta.
Stebuklas ar sutapimas, bet jau kitą dieną socialiniuose tinkluose jai prieš akis iššoko skelbimas, kad Bergene veikia cirko mokykla, kviečianti prisijungti prie suaugusiųjų grupės. Atėjusi kaip studentė, talentinga mergina buvo iškart pastebėta ir jai buvo pasiūlyta tapti komandos nare. Šiandien Rūta treniruoja vaikus, rūpinasi administraciniais reikalais ir pati aktyviai dalyvauja profesionaliuose pasirodymuose.
„Cirkas dabar – kasdienis mano gyvenimas. Dabar jau gyvenu tik iš to, ką mėgstu, ką moku ir ko taip ilgėjausi – treniruoju, pasirodau, padedu organizuoti renginius. Visa tai lyg ta Visatai siųsta išsipildžiusi svajonė“, – džiaugsmingai kalba Rūta.
Asmeninio archyvo nuotr.
Pasak jos, nors Norvegijoje cirko kultūra kiek kuklesnė nei kai kuriose kitose šalyse, čia vis tiek daug vietos profesionalumui.
„Norvegai labai orientuojasi į žmogaus emocinį komfortą, todėl ir dirbant su vaikais svarbu neperspausti, prisitaikyti prie individualių kiekvieno poreikių“, – dalijasi Rūta.
Dabar didžiausias jos noras, kad cirkas, kuriame darbuojasi, taptų žinomesnis dėl savo pasirodymų. Mergina svajoja apie jo dalyvavimą tarptautiniuose festivaliuose, mato galimybę bendradarbiauti ir su Šakių cirko mokykla.
„Man atrodo, kad net mano amžinatilsį tėtis, kuris mane visada labai skatino ir palaikė, tarsi kažkuria prasme padėjo išsipildyti mano svajonei“, – reziumuoja Rūta ir garsiai pasvarsto, kad svarbu laikytis įsikibus savo svajonės – net jei kartais tenka įveikti aplinkkelius ar sustoti. Sugrįžti visada įmanoma, reikia tik tikėjimo ir šiek tiek lankstumo – tiek gyvenime, tiek ant scenos.
Eduardas iš Griškabūdžio:
