Laikraštis „Draugas“ - Prisiminimai: prieš 35-erius metus darbą pradėjo pirmoji Šakių rajono Valdyba

Prieš 35-erius metus 1990 m. rugpjūčio 28d. darbą pradėjo pirmoji Šakių rajono Valdyba.

Šakių rajono Valdytojas, išrinktas 1990 metų birželio 12d., rajono Taryboje slaptu balsavimu.

Pirmosios rajono Valdybos darbas, paprastais žodžiais tariant, buvo vienintelis – pertvarkyti rajono visą ūkį iš planinės į rinkos ekonomiką, o visaliaudinę nuosavybę – į valstybinę ir privačią. Rajono Taryba, Valdybos visi specialistai, skyrių vadavai bei kolegialus valdymo organas – Valdyba, esant įvairioms sąlygoms ir aplinkybėms, dirbome tą patį darbą. Šitas darbas buvo ypatingas tuo, kad nebuvo iš anksčiau patirta, kaip iš planinės ekonomikos pereinama į rinką. Visi rajonai ir miestai darė analogiškus pokyčius. Nieko atskirai negaliu išskirti, nes viskas buvo labai svarbu ir nauja. Visi dirbo pasiaukojančiai. Su niekuo negalima palyginti, nes vėliau niekam iš principo tokių darbų daryti nereikėjo, gal tik kai ką užbaigti. Prieš akis buvo tik teisės aktai, ir darėme tai, kas juose parašyta, arba taip, kaip supratome juos perskaitę. Kiekvienas iš mūsų atskiru momentu buvome atskirose vietose ir viską matėme skirtingu požiūriu, bet žengėme tvirtus žingsnius, nesibaimindami kirčių iš aplinkos.

Pirmas žingsnis – neįprastas: panaikinta vykdomojo komiteto struktūra ir etatai.

Labiausiai įsiminė dvipakopė rajono valdymo sistema, tai žemesniosios pakopos savivaldybės valdžios organas – deputatų taryba ir valdymo organas – apylinkių viršaičiai ir Kudirkos Naumiesčio ir Šakių miestų merai, bei aukštesniosios pakopos savivaldybės valdžios organas – rajono deputatų taryba ir valdymo organas – rajono valdytojas ir jo vadovaujama valdyba. Valdybos darbuotojų etatai patvirtinti 1990-08-14, viso 69 vienetai, su mėnesiniu darbo užmokesčio fondu – 18.153,00 piniginių vienetų.

Rajono Valdyba buvo kolegialus valdymo organas (11narių), į kurį įėjo rajono valdytojas, jo pavaduotojai, sekretorius, taip pat nariai, kuriuos valdytojo teikimu tvirtina Taryba savo įgaliojimų laikui. Svarbiausia buvo tai, kad Valdybos nariai negalėjo būti šios Tarybos deputatais, taip pat negalėjo priklausyti jokiai partijai, todėl už prisiminimų ribos lieka politinės batalijos bei vertinimai.

Rajono Tarybos (75 nariai) ir rajono Valdybos santykiai klostydavosi „karingai darbingi“, nors koridoriuose sklandė „dvivaldystės“ dvasia. Kadencijos viduryje keitėsi tarybos pirmininkas. Tarybos darbas prisiminimuose nebus paliestas. Valdyba savo kompetencijos ribose teikdavo projektus, bet Taryba ir savo iniciatyva ruošdavo klausimus, svarstydavo savarankiškai, suformuodavo užduotis Valdybai. Politiniai klausimai, priemonės bei renginiai buvo rajono tarybos, jos prezidiumo ir tarybos Pirmininko kompetencijos ribose.

Tokia valdymo sistema man įsiminė kaip labiausiai demokratiška.

Valdybos sudarymo procesu labai domėjosi rajono Sąjūdžio taryba, skyrių funkcijų nustatymas ir darbuotojai – prioritetas. Su laiku rajono taryboje buvo patvirtinta valdybos struktūra – 16 padalinių ir istorijai surašau pavadinimus ir pirmuosius vadovus: žemės ūkio skyrius (Henrikas Braškys), statybos ir remonto skyrius (Vytautas Kamaitis), raštinė (Laimutė Dabrilienė), švietimo skyrius (Elvydas Pauliukėnas), architektūros ir urbanistikos skyrius (Arvydas Didžiapetris), socialinės rūpybos skyrius (Marija Anelė Remenčiūtė) iki „Sodros“ sukūrimo, globos ir rūpybos skyrius (Lina Vinkšnaitienė), finansų skyrius (Birutė Grikietienė), civilinės metrikacijos skyrius (Birutė Jackienė), žemėtvarkos tarnyba (Petras Tuma), kūno kultūros ir sporto skyrius (Vytautas Sičiūnas), vidaus reikalų skyrius (Vytautas Lukomavičius) bei civilinės apsaugos tarnyba (Anatolijus Storoženko). Naujai pradėjo dirbti ekonomikos ir gyventojų aprūpinimo skyriaus vedėjas Donatas Seredžius, privatizavimo tarnybos vadovas Dainius Grincevičius, sudarius savivaldybės policiją, vadovavo Romualdas Variakojis, kultūros skyrius (Janina Martišienė). Zanavykų dienos 1993 m. gegužės 23 programoje Janina parašė „Čia, mūsų prosenelių ir tėvų žemėje, Zanavykijoje, mamos išsupo mus vaikystės lopšy, čia mūsų basos kojos išbraidė rytmečio rasas, čia mes išmokome tarti pirmuosius, bet visam gyvenimui brangius likusius žodžius – Mama, Tėvynė, Dievas, namai, duona, laisvė, meilė, viltis...“ Deja, nepraėjus nei mėnesiui – 1993 m. birželio 17 d. Janina Martišienė-Stakionienė tragiškai žuvo.

Po penkių Pirmosios valdybos darbo metų, pasikeitus teisės aktams, tokio administracinio vieneto neliko. Rajono valdžios funkcijos ir valdymo struktūra pasikeitė ir nuolat keitėsi. Todėl palyginti nėra sąlygų ir aplinkybių, nors visiems įvairių lygių rajono vadovams reikia vykdyti daugmaž tas pačias funkcijas besikeičiančioje aplinkoje. Todėl prisiminimai yra tik to laikotarpio ir tik tam laikotarpiui būdingi. Ekonominę pertvarką lydėjo politinė aplinka: ekonominė blokada ir sausio įvykiai, nepamatuota infliacija, prekių trūkumas, kurie liks už prisiminimų ribos, kaipo pastoviai atžymimi, jų sukakčių dienomis. Pirmoji rajono Valdyba dirbo prie 6 vyriausybių, pasitarimai pirmojoje Vyriausybėje vykdavo šeštadieniais. Rajone lankėsi ir buvo priimti: pirmininkas Vytautas Landsbergis, premjeras Adolfas Šleževičius ir prezidentas Algirdas Brazauskas.

Ekonominė pertvarka, prisimenu, prasidėjo žymiai anksčiau, tai valstiečių ūkio (1989 m.) ir kooperatyvų kūrimasis, asmeninio ūkio plėtra.

Rajono valdyba „paveldėjo“ apie 40 įvairių žemės ūkio įmonių ir jas aptarnaujančių gamybinių padalinių ir tarnybų, kurias tiesiogiai palietė žemės reforma.

Čia noriu paminėti dar iki nepriklausomybės atkūrimo ir vėliau žemės reformos laikotarpiu rajonui talkinusį Respublikinį žemėtvarkos projektavimo institutą (vėliau pavadinimai keitėsi) ir jo atsakingus darbuotojus bei jų vadovaujamų grupių specialistus ir, žinoma, su rajono žemėtvarkos besiplečiančia komanda. Prisimenu kaip rajono Valdyba įsismaginusi naujos pertvarkos dvasia 1990 m. vasarą pastūmėjo valstiečių ūkio kūrimą gerokai į priekį. Šie žingsniai rajono taryboje buvo pristabdyti ir klausimas persikėlė į Aukščiausios Tarybos kabinetus, o valstiečio ūkio kūrimas 1990 m. rugpjūčio mėnesį buvo sustabdytas, netrukus pereita prie žemės reformos, t. y. žemės grąžinimo bei kompensavimo, kas savaime buvo suprantama kaip visaliaudinės nuosavybės ir kolektyvinio darbo organizavimo pertvarką žemės ūkyje.

Kolūkių ir tarybinių ūkių pertvarka į gamybinius technologinius kompleksus, žemės ūkio bendroves ir ūkininkų ūkius, turto paskirstymas už pajus jau ne tiek buvo esminis, kiek svarbesnis buvo žemės grąžinimas ir / arba kompensacija. Darau prisiminimą tokį dėl to, kad rajono Valdyba ir jos specialistai, projektų autoriai daug laiko skyrė nuosavybės grąžinimo ir valstybinio turto privatizavimo klausimams, t. y. pertvarkai.

Ne viską sprendė rajono Valdyba, laikinuosius vadovus reikėjo pristatyti į centrą, o ten tvirtino tik tuos, kurie buvo iš anksto numatyti. Išimčių nedarė, nors Valdyba bandymus darė. Pastarasis kėlė galvos skausmą. Susipriešinimas, prasilenkimas su žmoniškumu ir teisingumu išliko. Ir ilgam.

Kas toliau vyko, jau vieša. Žemės grąžinimas buvo viešas, Valdybos posėdžiai buvo išvažiuojamieji į apylinkes, juose dalyvaudavo visi: žemėtvarkos projektų autoriai, rajono ir apylinkių žemėtvarkos specialistai, pilnos salės žmonių, atvykusių išgirsti viešo žodžio. Prisiminimai jaudinantys, nes po valdybos narių patvirtinimo sakydavau „jums žemė sugrąžinama“. Ne vienas susijaudindavo, buvo atvejų, kad nubraukdavo ir ašarą. Parengiamų dokumentų segtuvai, kiekvienam atvejui, kiekvienam žemės ploteliui buvo storoki ir tarnybos specialistams teko nemažas krūvis sutikslinti jų atitikimą teisės aktų reikalavimams.

Žemėtvarkos tarnybos pažymoje minima, kad 1994 m. sausio 6 d. duomenimis ūkininkų skaičius – 2661, apylinkių Tarybų sprendimais asmeninio naudojimo žemė sudaro – 27472ha. Žemė „atsigavo“. Tačiau sodybinių sklypų išplėtimas – „trihektarizavimas“ – galimai liko neįveiktas projektas, 1998 m. jis buvo suapvalintas.

Prisimindamas apie žemės reformą anksčiau užsiminiau, kad vykdėme berods pirmus dvejus metus ir taip vadinamą „valstybinį“ planą. Žemės ūkio produkcijos pristatymas valstybei pradėjo šlubuoti. Vyriausybė paskatinimui parvežė ir skyrė paskyras lengviems automobiliams. Net rajono tarybą įsiklausė ir 1992 m. vasario 25d. svarstė pažeidimus rajone parduodant gyventojams automobilius už valstybei pristatytą mėsą ir pieną.

Butų privatizavimą vykdė apylinkių ir merijų tarnybos. Noriu paminėti du dalykus. Daug butų buvo neinventorizuota. Daugeliui namų valdų nebuvo įforminta nuosavybė. Čia spartų žodį tarė Valstybinio inventorizavimo projektavimo ir paslaugų gamybinė Šakių grupė. Kaip pažymoje rašo valdybos juristė, laikotarpyje nuo 1991-06-30 iki 1994-01-01 buvo privatizuota 4126 butai, tame skaičiuje, sakykim, Šakių mieste – 1748, Gelgaudiškio gyvenvietėje ir apylinkėje – 587 butai, Kudirkos Naumiesčio mieste – 248 butai ir t. t.

Kartu vyko valstybinio turto privatizavimas. Valstybinio turto pirminiam privatizavimui vykdyti, rajono tarybos prezidiumo 1991-05-14 sprendimu, buvo įsteigta tarnyba. Privatizavimo laikotarpiu buvo leidžiami specialūs periodiniai leidiniai – privatizavimo informaciniai biuleteniai. Man juos teko tvirtinti.

Rajono valdybos specialistai, kultūros darbuotajai susirūpino „Jaunystės“ kino teatro pastato išsaugojimu. Šitas statutas rajono valdybos potvarkiu buvo panaikintas, o pastatas buvo įrašytas į kultūros namų balansą, tai tokiu būdu jis liko neprivatizuotas. „Po plaktuku“ nepateko tuo metu ir laidojimo namai.

Privatizavimo tarnyba tvarkė privatizavimo dokumentus, organizavo ir vykdė aukcionus bei viešus akcijų pasirašymus. Tarnyba buvo laikina ir jos veikla nutraukta 1996-01-01.

Surašau, kur ir kaip vyko valstybinio turto privatizacija, kad išliktų prisiminimui: akcijų pasirašymas vyko gamybinio pobūdžio įmonėse ir organizacijose – Šakių valstybinio techninio aptarnavimo, Šakių valstybinės melioracijos, Šakių valstybinės agrochemijos, Šakių valstybinės akcinės statybos, Šakių valstybinės plastmasinių dirbinių padalinio, Šakių valstybinės autotransporto, Gelgaudiškio valstybinės keramikos gamyklos, Kudirkos Naumiesčio linų fabriko, Kidulių valstybinės vaistinės, „Šalpusnio“ valstybinės įmonės, „Draugas“ redakcijos, viešbučio „Šešupė“, buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato, gal dar ką ir praleidau. Dar rajone, kaip ir visoje valstybėje, likęs valstybinis turtas buvo privatizuojamas vėliau, kai 1996 m. buvo pradėtas jo nepriklausomas vertinimas. Iš Girėnų žemės ūkio bendrovės buvo išpirktas „Zanavykų“ muziejus: pastatas ir eksponatai.

Buvo grąžinamas ir išlikęs asmeninis nekilnojamasis turtas. Rajone buvo daug sudėtingų situacijų, kurios nepasikartojo kituose rajonuose. Pavyzdžiui, keletas medinių gyvenamųjų namų Vinco Kudirkos gatvėje, be jiems priklausančių žemės sklypų. Tai po karo perkelti tremtinių namai iš kaimo vietovių. Jų grąžinimui prireikė papildomo Vyriausybės sprendimo, kuriame teko dalyvauti.

Ne visi klausimai buvo atvirai, plačiai aptariami ar diskutuojami. Tam nebuvo laiko. Rajono ekonominio ir socialinio vystymo programa (taip tuo metu vadinome investicijas) turėjo ir tęstinumą, ir naujus užmojus. Rajono žmonės, įstaigų ir organizacijų darbuotojai, vadovai ir specialistai kibo į savo „penkmetį“. Įvairaus pavaldumo ir iš skirtingų finansavimo šaltinių rajone buvo vykdoma: ligoninės ūkinės dalies statyba, antrosios vidurinės mokyklos statybos užbaigimas Šakiuose, dviejų daugiabučių gyvenamųjų namų statyba Šakiuose (J. Basanavičiaus ir Gimnazijos gatvėse), valymo įrengimų statybos užbaigimas, naujos mokyklos statyba Veršiuose, mokyklų remontas Šakiuose ir Liepalotuose, naujų inžinerinių komunikacijų iš siurblinės į valymo įrengimas paklojimas (nes senieji pakloti po karo Siesarties dugnu dažnai sprogdavo, užteršdavo aplinką), valymo įrengimų užbaigimas, Vasario 16-osios gatvės inžinerinių tinklų klojimas, statybinių medžiagų gamyklos statyba Gelgaudiškyje, gamtinių dujų apskaitos stoties statyba Daugėliškių kaime (statė švedai), gaisrinės pastato kapitalinis remontas, Vinco Kudirkos muziejaus bei darbo biržos administracinio pastato statybos, žemės ūkio gamybinių kompleksų užbaigimas ir t. t. Tai buvo suprantami darbai, kurių vykdymas bei organizavimas buvo įprastas dalykas. Čia noriu paminėti, kad rajone investicijos niekada nepasibaigė ir nepasibaigs, susidėvėjusias – reikia atstatyti, praradusias funkcionalumą – likviduoti, tenkinti naujus poreikius. Bet vis tik rajone liko neužbaigti „alytukai“, gal apie 10, – jau nebeužteko nei kolūkinių pinigų, nei Valdybos paramos. Vėliau pasiskirstę ir įsigiję pamatus užbaigė jau patys nauji savininkai.

Kiek pamenu, aplinka buvo labai nepalanki: ekonominė blokada, užklupo nepamatuota infliacija, kai naujas gyvenimas tik kėlėsi, ne iš karto viskas sekėsi.

Daugiabučio namo statyba J. Basanavičiaus g. buvo jau išbraukta iš Kauno namų statybos kombinato darbų ciklogramos. Tyliai su pavaduotoju pasibeldėme į premjerės pavaduotojo duris, vėlus jau buvo vakaras. Priėmė. Paskambino į Kauną, pakalbėjo. Po savaitės priėmė kombinato vadovybė. Daugiabučio namo statybai buvo „paaukoti“ kai kurie rajonui skirti fondai: traktoriai bei buldozeriai. Fondus perskirstyti sutiko kartu buvę žemės ūkio skyriaus ir tarnybų vadovai. Daugiabučio gyvenamojo namo statyba turėjo principinę reikšmę, nes dar prieš mus, iš anksčiau, buvo pažadėti žmonėms butai.

Labai svarbu buvo užbaigti antrosios vidurinės mokyklos pastato statyba Šakiuose. Mokyklą rajono statybininkai su mažu pavėlavimu pridavė. Buvo netgi atidaryta pradinė mokykla Bunikiuose. Tais 1990 m. rajono mokyklų duris pravėrė apie 8500 moksleivių.

Dar labai svarbi statyba vyko Gelgaudiškyje – statybinių medžiagų kombinatas. Gamykla buvo jau pastatyta, kaip sakoma „be penkių minučių“. Net ir šiandien nesuprantu, dėl ko viskas sužlugo. Darbininkai pareikalavo, nes streikas tęsėsi jau trečia diena, tik vieno – pakeisti vadovą. Pakviečiau atvažiuoti ministro pavaduotoją. Susirinkime darbininkai išsirinko naują vadovą. Tai ir viskas, ką prisimenu. Gamyklos, kiek žinau, neliko.

Didelė atsakomybė rajonui buvo pirmą kartą priimti Suomijos ambasadorių. Detalių gal neminėsiu. Plačiai aprašyta. Plokščių ir Suomijos ryšiai yra mūsų Zanavykų krašto istorijos puslapiai, nuolat puoselėjami.

Kokių dar buvo staigmenų? Sakykim, „rublio šimtinių“ keitimas į naujo pavyzdžio analogiškus banknotus. Tam buvo sudaryta Valdybos komisija, kuri priimdavo seno pavyzdžio „šimtines“ ir spręsdavo dėl jų keitimo. Čia dar buvo ir politinis klausimas – paklusti tokiam sprendimui ar ne. Keitimas buvo nepaprastas tuo, jog atrodo reikėjo ir įrodyti, iš kur tos „šimtinės“ gautos.

Toliau po truputį vyko kelio Šakiai–Kaunas rekonstrukcija, kurios idėjos pradžia siekia 1975 m., dar man pačiam tuo metu teko prisidėti rengiant šio projekto pagrindimą, nes tai buvo mūsų rajono iniciatyva.

Man buvo žinoma, kokios grėsmės gali ištikti rajoną. Tai aš girdėdavau iš ankstesnių vadovų kalbų bei rengtų planų. Išbandymas užklupo, kai užsidegė Novaraisčio durpynas. Pirmą dieną patys miškininkai bandė gesinti, bet tuoj pat gaisro gesinimo planą parengė ir jam tiesiogiai vadovavo priešgaisrinės tarnybos vadovas ir specialistai. Čia noriu prisiminti, jog buvo net iš 7 rajonų mobilizuota reikalinga technika vandeniui vežti ir durpynui „minkyti“.

Dar vieną pavasarį pakilo Nemunas, rengėmės panemunių evakuacijai, bet kritinė riba nebuvo peržengta.

Dar daug svarbių rajono pirmosios valdybos išmoktų pamokų liks kolegų prisiminimuose.

Prisiminimais apie dienas ir metus, nueito kelio akimirkas pasidalijome birželio mėnesį vykusiame susitikime.

Prisimindamas prieš 35-metus prasidėjusio naujo gyvenimo dienas ir metus, sveikinu Pirmosios rajono Tarybos ir rajono Valdybos narius bei darbuotojus ir dabartinės savivaldybės politinę valdžią bei administracijos komandą. Savivaldos 35-metis nuvilnija per visą Lietuvą.