Kada paskutinį kartą esate buvę tikroje senovinėje veselijoje, kai kvepia karvojai, svečiai pasitinkami su duona ir druska, plyšauja armonika, o svočia kviečia prie stalo? Būtent tokią nuotaiką penktadienį kūrė Zanavykų muziejaus kolektyvas. Renginys turėjo ir labai prasmingą kulminacijos tašką – atidaryta įspūdinga tarptautinė paroda „Į veseliją! Dvi kultūros – vienos jungtuvės“. Ji vaizdingai atskleidžia Slovėnijos ir Lietuvos vestuvinių papročių subtilybes, panašumus ir skirtumus.
Renginys prasidėjo prisimenant bendro tarptautinio projekto ištakas. Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė pasakojo, kad Zanavykų ir Slovėnijos Velenje muziejų partnerystė prasidėjo dar 2019-aisiais, kai slovėnų muziejininkai pirmą kartą lankėsi Šakiuose. Vėliau šalių draugystė augo – 2020 m. surengta bendra virtuali paroda, o pernai spalį Slovėnijoje šakiečių delegacija pristatė ekspoziciją „Iš nuotakos kraičio skrynios“. Šiemet atverstas dar vienas skyrius – jungtinė paroda. Iš tiesų jungtuvių tema pasirinkta neatsitiktinai, nes Velenje muziejuje darbuojasi lietuvė edukatorė Ona Čepaitytė-Gams, kurios asmeninė istorija ir padiktavo bendro projekto temą.
Praskleidus užuolaidėles atsiveria tai, kas paprastai lieka paslėpta: kraitinės skrynios paslaptys – dailiai siuvinėti rankdarbiai, papuošalai, apatinis trikotažas. D. Pavalkio nuotr.
Renginio pradžioje skambėjo daug padėkų vieni kitiems, nes prie parodos kūrimo prisidėjo nemažas būrys specialistų, o atskiras ačiū skriejo krašto žmonėms, sunešusiems daiktus, nuotraukas, pasidalijusiems pasakojimais. Vestuvių papročiai, kalbėjo R. Vasaitienė, tai pasakojimas apie tikėjimą, kad dviejų žmonių susijungimas – tai ne tik šeimos, bet ir visos bendruomenės šventė.
„Šiandien, kai vis daugiau žmonių gyvena toli nuo savo gimtinės, ypač svarbu išsaugoti savo šaknis. Jos leidžia išlikti savimi, kad ir kur bebūtume“, – tęsė direktorė ir pasidžiaugė, kad bendra paroda tapo tiltu tarp dviejų tautų ir tarp praeities ir dabarties. Mintims pritarė ir viešnios iš Velenje muziejaus, pabrėždamos, kad tai ne tik kultūrinė partnerystė, bet ir asmeninė draugystė, kuri tęsiasi, tad paroda – ne pabaiga, o nauja pradžia.
D. Pavalkio nuotr.
Tą vakarą netrūko norinčių pasidžiaugti šios bendrystės rezultatais, tačiau po nuoširdžių kalbų susirinkusieji labiausiai laukė, kada bus galima apsilankyti toje muziejaus salėje, kuri pasikeitė kone neatpažįstamai. Galiausiai abiejų šalių muziejų direktorės drauge perkirpo simbolinę juostą, atverdamos duris į ekspozicijų salę. Pasigirdo susižavėjimo pilni komentarai, nes tokios parodos muziejus tikriausiai dar nebuvo kūręs.
Paroda pasakoja apie XIX–XX a. santuoką kaip vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių, o per aksesuarus, drabužius, nuotakos kraičio akcentus, dokumentus ir nuotraukas skleidžiasi tuoktuvių apeigos, tradicijos ir simboliai. Visa tai kuria gyvą, autentišką to meto dvasią. Juk smalsu praskleisti užuolaidėles ir pasmalsauti, kokiais apatiniais tuomet puošėsi moterys, iš ko gamino plaukų aksesuarus, kas buvo surašoma į priešvedybinę sutartį ir kuo iš esmės skyrėsi slovėnų bei lietuvių vestuvių papročiai, kuo esame panašūs vieni į kitus.
D. Pavalkio nuotr.
„Tegul ši paroda būna padėka visiems, kurie tiki bendrystės galia, ir priminimas, kad, puoselėdami savo šeimos istoriją ir gerbdami kitų kultūrą, galime kurti pasaulį, kuriame pagarba tradicijoms niekada neišblės“, – kalbėjo R. Vasaitienė, kviesdama visus, kaip ir dera per vestuves, prie vaišėmis nukloto stalo. Čia kvepėjo lietuviškais ir slovėniškais karvojais, o smagiems pašnekesiams nebuvo pabaigos. Vakaro nuotaiką kūrė Šunskų folkloro ansamblis „Žvirgždė“ (vad. Eglė Alenskaitė), dovanojęs autentišką muzikinį pasakojimą apie meilę, tradicijas ir bendrystę.
Paroda „Į veseliją! Dvi kultūros – vienos jungtuvės“ veiks visus metus. Tai puiki galimybė kiekvienam prisiliesti prie senųjų tradicijų ir pasvarstyti, ką iš tų vertybių išsaugojome iki šiandien, o ką galbūt per laiką išbarstėme…
Eduardas iš Griškabūdžio:
