Gavėnios laikotarpio penktadieniais tikintieji kviečiami dalyvauti Kryžiaus kelio apmąstymuose. Šį kartą Kryžiaus kelio maldoje esame kartu su Gelgaudiškio parapijos klebonu kun. Arvydu Liepa ir parapijos tikinčiaisiais.
Kiekvienoje katalikų bažnyčioje ar koplyčioje būtinai pamatysite 14 Kryžiaus kelio stacijų. Kaip atsirado Kryžiaus kelio stotys, teiraujamės vargonininko Edgaro Pilypaičio, vieną gavėnios penktadienį apsilankę Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčioje.
Pasak pašnekovo, kaip ir daugelis kitų krikščioniško pamaldumo praktikų, Kryžiaus kelias buvo sąlygotas įvairių laikmečių kultūrinio fono bei istorinių virsmų. Toks unifikuotas ir standartizuotas 14 stočių Kryžiaus kelias buvo paskelbtas tik prieš 295-erius metus. Pirmus tris šimtmečius krikščionybė gyvavo pogrindžio sąlygomis, tad ir bendruomenės susirinkimai, apeigos dažniausiai vykdavo griežtos konspiracijos būdu, slapstantis. Tad apie viešas pamaldas ar procesijas nebuvo galima ir pagalvoti.
„Juolab pirmųjų krikščionių liturgijoje labiau akcentuotas Kristaus prisikėlimas, Eucharistijos slėpinys. Reikia nepamiršti, kad II amžiuje numalšinus žydų sukilimą Romos imperatorius Hadrianas beveik perstatė Jeruzalę, sunaikindamas daugybę autentiškų vietų, galėjusių liudyti Kristaus žemiškąją kančios kelionę, tad šiuo laiku kalbėti apie Kryžiaus kelią kaip maldingą praktiką būtų per daug spekuliatyvu“, – sako E. Pilypaitis. 
Gelgaudiškio Šv. Kryžiaus Išaukštinimo parapijos klebonas kun. Arvydas Liepa sako, kad eidami Kryžiaus kelią galime permąstyti savo gyvenimo kelionę, santykius su Dievu ir žmonėmis, iškylančias problemas ir sunkumus, taip pat atsakyti į klausimą, kas aš esu toje Kristaus kančios kelionėje. D. Pavalkio nuotr.
Tik po Milano edikto 313 m. atsiveria laisva erdvė praktikuoti krikščionybę ir čia didelį vaidmenį suvaidina imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena – prasidėjo didelės piligrimystės. Žmonėms buvo svarbu aplankyti tris pagrindinius taškus – Jėzaus teismo, nukryžiavimo ir palaidojimo vietas. Taip pradėjo formuotis Kryžiaus kelias. Einant šiuo keliu buvo bandomos atsekti vietos, paminėtos Šventajame Rašte, bet kartu atsirado ir Biblijoje neminimų, tačiau tradicijoje susiformavusių ir didelę reikšmę krikščionio dvasingumui turinčių epizodų – trys Jėzaus parpuolimai po kryžiumi, susitikimas su Motina, Veronikos jautrus gestas paduodant skarą nusišluostyti sukruvintam veidui.
„Šis epizodas ypač įdomus. Manoma, kad pasakojimas atsirado viduramžiais. Pirmiausia buvo tikėta, kad moteris ištiesė audeklą Jėzui nusišluostyti veidą, ant audinio stebuklingai atsispaudė Jėzaus veidas ir šis audinys pradėtas vadinti „vera icon“ (lotyniškai – „tikras atvaizdas“). Taigi iš daikto pavadinimo atsirado asmuo tradicijoje“, – istoriją primena E. Pilypaitis.
Nors po arabų užkariavimų VII a. piligrimystė ir nebuvo uždrausta, bet norint ją atlikti reikėjo mokėti didelius mokesčius, kartais pasitaikydavo ir politinių apribojimų. Žinant, kad tuo metu apskritai susisiekimas nebuvo toks paprastas, piligrimystei iškilo rimtų apribojimų. Dėl to juk ir buvo inicijuoti Kryžiaus žygiai, apie jų baigtį ir dviprasmiškus tikslus žinome iš istorijos, tad piligrimystės tradiciją reikėjo kažkaip savitai adaptuoti.
„Užgimė savotiška „pakaitinė piligrimystė“. Vienuoliai, ypač pranciškonų ordinas, pradėjo kurti simbolines Jeruzales Europoje. Taip atsirado Kryžiaus kelio stotys bažnyčiose ar šventoriuose, taip pat kalvotose vietovėse buvo įrengiamas specialus kelias – Kalvarijos (Lietuvoje tokios yra Vilniuje Verkių ir Žemaičių Kalvarijos)“, – primena pašnekovas.
Iš pradžių Kryžiaus kelio stočių skaičius buvo įvairus – nuo 7 iki net 37. Kaip standartas – 14 stočių – įtvirtintas 1731 m. popiežiaus Klemenso XII, suteikiant už pamaldų jų ėjimą ir atlaidus. Kryžiaus kelias bažnyčioje beveik visada išdėstomas ratu arba palei sienas, kad tikintieji galėtų fiziškai eiti nuo stoties prie stoties. Todėl tikintysis ne tik klausosi ar meldžiasi, bet ir eina – tarsi lydėtų Kristų jo kančios kelyje. Tai simbolizuoja žmogaus gyvenimo kelią, kančios kelią, mokinio sekimą Kristumi.
„Iš Kryžiaus kelio galima daug pasimokyti – kantrybės, ištvermės, nuolankumo. Kaip Veronika – ji nesustabdo kančios, bet parodo užuojautą ir drąsą. Kaip Kristus – net ir jis parpuola, bet kiekvieną kartą atsikelia. Tai didelis vilties simbolis žmogaus gyvenimo sunkumuose“, – pokalbį užbaigia E. Pilypaitis.
Parapijos klebonas A. Liepa sako, kad gavėnios metu eidami Kryžiaus kelią mes turime galimybę ne tik apmąstyti Kristaus kančią ir mūsų atpirkimo kainą, bet atrasti save toje atpirkimo kelionėje ir istorijoje. Dar kartą įsigilinti į tai, ką Dievo meilė yra pasiryžusi paaukoti ir iškentėti dėl žmogaus išganymo ir amžinos laimės.
„Kartu permąstyti savo gyvenimo kelionę, santykius su Dievu ir žmonėmis, iškylančias problemas ir sunkumus, taip pat atsakyti į klausimą, kas aš esu toje Kristaus kančios kelionėje už mano ir visos žmonijos išganymą. Abejingas stebėtojas, užjaučiantis stebėtojas, praeivis ar dalyvis, kuris nori eiti kartu su Kristumi ir skausmo, ir kančios, ir aukos, ir pergalės bei prisikėlimo kelionėje? Nes būti Kristaus mokiniu – reiškia eiti paskui jį šiame gyvenime į galutinį tikslą dangaus karalystėje, o tam reikia nuolat budėti, kad neišklystume ir tikro ir teisingo kelio“, – sako dvasininkas ir priduria – vienintelis kelias, vedantis į Dievo karalystę, yra Jėzus Kristus“.
Eduardas iš Griškabūdžio:
