Kovo 30 d. pedagogas, krašto šviesuolis, mūsų rajono švietimo metraštininkas, kraštotyrininkas, visuomenininkas Jonas Bosas šventė savo 100 metų sukaktį.
J. Bosas kilęs iš Sudargo krašto, vaikystę praleido Margiškių kaime, baigė Sudargo pradžios mokyklą, mokėsi Jurbarko gimnazijoje. Tačiau neaplenkė J. Boso ir negandos: 1944 m. jis buvo išvežtas priverstiniams darbams į Vokietiją, vėliau paimtas į Raudonąją armiją, į tėvelių namus sugrįžo tik po pusšeštų metų.
Grįžęs J. Bosas Kauno mokytojų seminarijoje įgijo pradinių klasių mokytojo diplomą, vėliau Vilniaus pedagoginiame institute – mokytojo humanitaro kvalifikaciją. Dirbo mokytoju Kiduliuose, Plokščiuose, Šakiuose, Griškabūdyje, ėjo Siesartėnų aštuonmetės mokyklos direktoriaus pareigas, dirbo Šakių rajono liaudies švietimo skyriaus vedėju ir inspektoriumi.
Išėjęs į užtarnautą poilsį, ėmėsi knygų leidybos: 1999m. parengė leidinį „Zanavykų švietimo kelias“, išleido knygas ir apie Sudargą, Pervazninkų kaimą. Ypač vertinama monografija „Zanavykijos pradinės mokyklos“ (2009). Šios knygos pristatymo metu paklaustas, iš kur sėmėsi įkvėpimo kūrybai, J. Bosas sakė: „Visada mėgau skaityti.<...> Knyga yra darbas, didelė kantrybė, atsidavimas.“
Net ir sulaukęs vyresnio amžiaus J. Bosas buvo energingas ir kupinas naujų idėjų – tęsė savo visuomeninę veiklą, vadovavo rajono pagyvenusių žmonių ir Antrojo pasaulinio karo dalyvių organizacijai, buvo Neįgaliųjų koordinacinės tarybos narys, inicijavo Šakių rajono mokyklų direkcijos senjorų klubo įkūrimą. J. Bosą visuomet lydėjo pažinimo troškimas, noras pamatyti, išgirsti, atrasti, todėl nemažai keliavo. Jo veikla įvertinta ne vienu pagyrimo raštu, „Aitvaro“ apdovanojimu, jam suteiktas nusipelniusio mokytojo vardas.
J. Bosas su žmona Sofija susilaukė keturių vaikų. Yra sakęs, kad net ir sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis išliko tikintis ir iš to sėmėsi jėgų: „Dievas ir tikėjimas, kaip darbas ir šeima, užėmė svarbiausią vietą mano gyvenime.“
Daugiau nei šešis dešimtmečius J. Bosas paskyrė rajono švietimui, vaikams ir pedagogams. Viename interviu laikraščiui „Draugas“ kalbėjo: „Vienam gyvenimo prasmė – tikslo siekimas, kitam – šeima, trečiam – darbas <...> Jei širdyje jaučiame džiaugsmą ir pasitenkinimą tuo, ką darome, kuo tikime, kaip gyvename – tai matome ir gyvenimo prasmę...“
Prieš dešimtmetį neeiliniu J. Boso jubiliejumi rajono bendruomenė džiaugėsi tuometiniame kino teatre „Jaunystė“, ne vienas kalbėjo, kad iš J. Boso galima pasimokyti vidinės kultūros, inteligencijos. Tuomet 90-metį švenčiančiam J. Bosui visi linkėjo stiprios sveikatos ir planavo, kad kitas susitikimas – jo šimtmetis.
Šiandien šimtametis J. Bosas dienas leidžia savo namuose, prižiūrimas savo dukters Violetos, kuri atskleidžia, kad jos ryšys su tėte labai stiprus.
„Buvau labai laukiamas vaikas, nes namie jau buvo trys bernai, mano broliai, – atvirauja Violeta ir priduria: – Kiek prisimenu, aš visada tėtės laukdavau sugrįžtančio iš darbų, nes be lauktuvių niekada negrįždavo.“
Anot Violetos, tėtis ją lydėjo per visą jos gyvenimą: „Mano užgaidas ir mano problemas sprendė tik tėtis. Ir taip prabėgo tas gyvenimas, ir pasisuko taip, kad visas tėtės problemas ir norus dabar sprendžiu aš. Šiuo metu tenka būti ir gydytoja, ir slaugytoja, ir nenutrūkstamai būti visada šalia.“
Pasak Violetos, tėtis niekad nemėgo dejuoti, neturėjo didelių sveikatos problemų, o ilgaamžiškumą greičiausiai lėmė genetika ir charakteris.
„Ir dabar stebiuosi, iš kur ima tų jėgų, kurios, atrodo, jau visai išseko. Tie ilgi gyvenimo metai iš žmogaus daug ką atima ir belieka tik ramus buvimas. Ačiū Tėveliui, kad taip ilgai lydi mane šiame gyvenime ir dar su vidiniu nerimu rūpinasi manimi, kaip tai buvo visą laiką“, – emocijų neslepia Violeta.
Eduardas iš Griškabūdžio:
