Zanavykų muziejuje šeštadienį pristatyta kraštiečio dailininko Valentino Antanavičiaus tapybos darbų ir asambliažų paroda. Renginys įvyko tikrąją jo gimimo dieną – gegužės 2-ąją. Tądien jam būtų sukakę 90. Amžinybėn kūrėjas iškeliavo 2024 m. rugsėjį, tačiau vakaras Zanavykų muziejaus amatininkų name liudijo, kad jo kūryba ir asmenybė tebėra gyvos žmonių širdyse.
Šis susitikimas buvo daugiau nei parodos atidarymas: jame susiliejo kūryba, muzika, prisiminimai ir bendrystė. Paroda surengta gimtajame krašte, nes būtent čia prasidėjo V. Antanavičiaus gyvenimo ir kūrybos kelias. O ekspozicija neeilinė tuo, jog kviečia ne tik žiūrėti, bet ir susitikti su pačiu kūrėju – per jo darbus, patirtis, ironiją ir žaidimą. Parodoje pristatomi skirtingų laikotarpių tapybos darbai ir asambliažai iš menininko šeimos kolekcijos bei Šakių kultūros centro Lukšių padalinio fondo. Kartu su kūriniais galima rasti nuorodas į kūrėjo gyvenimo aplinkybes, jo sutiktus žmones, įsimintinas patirtis. Įdomu, kad ekspozicija nėra griežtai chronologinė – veikiau tai kelionė per menininko gyvenimo ir kūrybos etapus, apimant gimtinę, šeimą, ugdymosi laiką, profesinę veiklą, keliones, bičiulystes. 
90-asis Valentino Antanavičiaus jubiliejus pasitiktas tikriausiai taip, kaip jam pačiam būtų patikę – tarp artimųjų (nuotraukoje dešinėje – menininko anūkė Urtė Pleikytė) ir bendraminčių, kalbant apie kūrėją ir kūrybą, tiesiog būnant prisiminimuose, kurie ateina labiau iš širdies nei iš atminties. Zanavykų muziejaus nuotr.
Renginyje dalyvavusi menininko anūkė Urtė Pleikytė akcentavo, kad šia paroda siekta sugrąžinti Valentiną į jam svarbią vietą ir pakviesti pažinti jį ne tik kaip kūrėją, bet ir kaip žmogų. Vakaro atmosferą papildė klasikinės muzikos garsai, kuriuos dovanojo Deividas Slavickas ir Tomas Češnavičius, o renginyje dalyvavę menininko artimieji, kolegos, jo meno gerbėjai sukūrė kamerinę, net intymią atmosferą. U. Pleikytė kartu su Viktoru Urbiu pristatė projektą „Valentino Antanavičiaus archyvas“, kurio metu buvo suskaitmeninta dalis menininko kūrybinio palikimo. Pasak projekto iniciatorių, archyvas šiandien suvokiamas ne tik kaip saugykla, bet ir kaip gyvas kūrybinis impulsas, galintis generuoti naujus pasakojimus ir atradimus. Apie menininką jautriai prabilo ir dailininkė Lolita Rūgytė, prisiminusi bendrus plenerus „Kalbanti žemė“, kuriuose skleidėsi graži bičiulystė. Jos žodžiais, Valentinas visada atmintyje ir širdyje išliks orumo, žmogiškumo, paprastumo ir jautrumo etalonu.
„Esu perskaičiusi vieno rašytojo mintį apie nematomus žmogaus papuošalus, kurie tarsi japoniški sodai, žavintys kuklumu ir vidine ramybe. Toks buvo ir Valentinas – jau tada daugelio laikytas gyvuoju klasiku, mokytoju, žmogumi, kurio šviesoje visada buvo gera pabūti“, – dalijosi L. Rūgytė.
Paroda veiks iki gegužės 31 d. Apsilankius joje, svarbu nepamiršti, kad viena svarbių jos dalių – žaidimas. Lankytojai kviečiami ne tik stebėti kūrinius, bet ir patys kurti, išbandyti asambliažo techniką su autentišku menininko rekvizitu. Per gyvenimą V. Antanavičius ne tik aktyviai kūrė, bet ir ugdė jaunąją kartą, dalyvavo parodose, pleneruose, keliavo po Europą, Aziją ir Afriką. Jo kūryboje susipina ekspresionizmo, dadaizmo, siurrealizmo ir lietuviško etnografinio meno bruožai, o asambliažo technika jį išskiria kaip vieną ryškiausių šios krypties kūrėjų Lietuvoje. Už nuopelnus kultūrai menininkas buvo įvertintas svarbiausiais šalies apdovanojimais, o 2021 m. jam suteiktas ir Šakių rajono garbės piliečio vardas.
Verta užsukti į Zanavykų muziejaus amatininkų namą ir prisiminti V. Antanavičių, dar kartą patirti jo kūrybą iš arti – darbus, liudijančius, kad kūrėjo palikimas nėra vien tai, kas lieka, bet ir tai, kas gyvena toliau, pasakojama ir vis iš naujo atrandama.
Samanta iš Sintautų:
