Kai atvykstame į Lekėčius, pirmiausia kyla nuostaba, kad poilsio erdvė „Paliekys“ – kone miestelio centre. Čia pat gatvė, kasdienis gyvenimas, vos keli žingsniai nuo įprasto miestelio ritmo. Bet vos peržengi Daivos ir Dainiaus Venckūnų valdas, atsiduri it kitame pasaulyje, kur visi kasdieniai rūpesčiai tarsi lieka kažkur už nugaros. Čia kvepia pirtimi ir todėl iškart – poilsiu. Ant tvenkinio kranto Daiva kaip tik riša vantas, o Dainius tuo metu kūrena pirtį, nes iškart po mūsų pokalbio jų lauks keturių valandų pirties seansas. Ar tai darbas? Abu šypsodamiesi tik papurto galvas. Sako, kad po tokių ritualų patys jaučiasi pasikrovę.
Šventė tikrumo pasiilgusiems
Visi žino, kas yra kaimo turizmo sodyba, bet Daiva ir Dainius savąją erdvę kūrė turėdami kiek kitokią koncepciją, todėl ir šis pavadinimas jiems nelimpa. Jų mintys daugiau sukosi ne apie pačią vietą, o labiau apie būseną, kai nurimstama, sulėtėjama, o nakvynė, kubilas ir gražus vaizdas pro langą – tik priedas prie visko.
„Tiek siekiame, tiek savo svečius raginame grįžti prie to, kas sena, tikra“, – interviu metu nuskamba Venckūnų mintis.
Gal todėl neatsitiktinai jau trečius metus čia vyks ir Rasų šventė – ne triukšminga, su didele scena ir šlageriais, o tokia, kurioje svarbūs šios šventės senieji papročiai, ritualai, burtai, apimantys ugnį, vandenį ir kupoliavimą. Vedžiodamas po erdvią sodybą, Dainius rodo, kur kūrensis laužai, kur tradicines apeigas ves Zapyškio folkloro ansamblis „Altonė“ – su žaidimais, dainomis, stiprinantis ant laužo virtu troškiniu, žolynų arbata. O vidurnaktį, šypsosi šeimininkai, „lauks vyšnia ant torto“... paparčio žiedai skleisis pirtyje. Juk sakoma, kad būtent Rasų naktį, iš birželio 23-iosios į 24-ąją, veikiamas energinių visatos srautų, vanduo įgauna ypatingą galią... „Paliekio“ šeimininkai neslepia – nors Rasos pas juos organizuojamos jau trečius metus, patiems ši šventė kaskart yra vis nauja kelionė su atradimais, tačiau senųjų tradicijų pažinimas šioje erdvėje, panašu, labai organiškai prigyja: čia ir lieptas per Liekės upelį, pieva kupoliavimui, vieta laužui, vanduo, kuriame atsispindi deglai... Šventė tikrumo pasiilgusiems. Ir ji tarsi savaime susijungia su tuo, ką darbštūs ir idėjų pilni Venckūnai „Paliekyje“ kuria kasdien pastaruosius kelerius metus.
Nespjauti į šulinį
„Esu grynas lekėtiškis“, – apie save sako Dainius, bet po mokyklos jo, kaip ir kitų, laukė studijos Kaune, verslo vadyba, darbas, miesto ritmas. Kaip pats juokiasi, išvažiuodamas iš gimtinės sėdėdamas autobuse jis puikiai atsimena, ką galvojo: „Daugiau į tą kaimą – niekada!“ Gyvenimas su iš Tauragės krašto kilusia Daiva iš pradžių dėliojosi Lapėse (Kauno r.). Ten kūrėsi, dirbo, augino vaikus. Daiva – ekonomistė, finansų ir skaičių žmogus, sėkmingai darbavosi tarptautinėje įmonėje, bet kaimas jai nebuvo svetimas, kaip pati sako, ne baltarankė, prie žemės, daržų ir darbo pripratusi.
„Mes visą laiką norėjome tvenkinio. Esame pirčių mėgėjai jau daugiau kaip dvidešimt metų“, – pasakoja Daiva ir priduria, kad iš pradžių jie važinėdavo visur ieškodami tikrų lietuviškų pirčių, kol gimė mintis turėti kažką savo. Tas „savo“ galiausiai pasirodė esantis visai čia pat Kauno – Dainiaus senelių buvusios sodybos vietoje Lekėčiuose.
„Sentimentų čia daug. Per upelį gyvena mano tėvai, o šiame sklype, kur dabar poilsio erdvė, leidau vaikystę. Tik tuomet čia nebuvo ramybės oazė, o daržai, kuriuos reikėdavo ravėti. Dabar vietoje tų dviejų daržų stovi du mūsų poilsio nameliai“, – linksmai pasakoja Dainius.
Dabar išpuoselėta vieta, iki prisiliečiant Venckūnams, buvo šabakštynas ir sąvartynas. Teko pasiraitoti rankoves ir pasidarbuoti. Pavadinimas poilsio erdvei taip pat atėjo paprastai – tiesiog iš Dainiaus vaikystės. Jis vis prisimena, kaip senelis vis sakydavo: „Einam į paliekį.“ Pirmiausia abu ėmėsi seno senelio namo, nes norėjosi turėti vietą, kurioje galėtų pernakvoti, pabūti. Tuo metu abu, o Dainius dar ir iki šiol, dirbo įprastus darbus, tad „Paliekį“ kūrė vakarais ir laisvadieniais. Daug metų „ofisinį“ darbą dirbęs vyras čia netikėtai atrado kitą savo pusę – vienas įveiktas darbas vedė prie kito, kol suprato, kad savo rankomis gali sukurti kur kas daugiau, nei pats tikėjo. Todėl poilsio erdvėje daug kas statyta pačių rankomis, žinoma, su pagalba, bet be atsiribojimo nuo proceso, pasinaudojant parama verslo kūrimui.
Ne kiekybė, o kokybė
„Paliekys“ niekada nebuvo tik romantiškas pabėgimas iš miesto, o greičiau idėja, kurioje susitiko Venckūnų svajonė ir aiškus planas.
„Dainius – verslo vadybos žmogus, aš – finansų, ilgus metus buvusi atsakinga už apskaitos procesus devyniose šalyse. Viską pasveriame, apskaičiuojame, išdiskutuojame ir tik tada imamės darbo“, – pasakoja Daiva ir atvirai įvardija, kad prieš kiek daugiau nei metus buvo priėjusi ribą, kai per didelis tempas ir darbo atsakomybės privertė sustoti.
„Buvo perdegimas. Sakiau – viskas, gana!“ – pasakoja Daiva ir dabar su ramybe veide kalba apie kasdienybę poilsio erdvėje, plėtros planus ateičiai. Dabar gyvenimo tempas „persikalibravo“, atsirado lėto kokybiško laiko keramikai, vaistažolių auginimui, vantų rišimui ir SPA ritualų svečiams ruošimui.
„Man svarbu estetika, švara, kokybė, komfortas. Sąmoningai nenorėjome tapti tradicine kaimo turizmo sodyba, kurioje telpa kelios dešimtys žmonių, iki ryto plyšauja muzika, o svečių nakvynei antrame aukšte sumesti čiužiniai...“ – kalba Daiva ir jos žodžiai puikiai atsispindi aplinkoje. Visur – tiek išorėje, tiek viduje – jauku, tvarkinga, su užuominomis apie Provansą ar Skandinavijos šalis... Tačiau „Paliekio“ šerdis vis dėlto yra ypatingoji pirtis. Venckūnai ją vadina baltąja pirtimi, o jos principas artimas senajai dūminei pirčiai, tik viskas vyksta švariau ir patogiau. Jei esame įpratę matyti, kaip pirtyse ant akmenų krūvos tiesiog pilamas vanduo, tai šioje pirtyje ugnis eina per akmenis krosnies viduje ir garą patyrę pirtinininkai reguliuoja patys, jis tampa minkštas, gilus, kokybiškas. Ne tas, nuo kurio, kaip juokauja Dainius, „nosies plaukai išsvyla“, o toks, kuriuo galima lėtai pasimėgauti.
„Daug žmonių yra išgąsdinti pirčių. Sako: nemėgstu, man per karšta, mano spaudimas per aukštas... Šitą supratimą pakeisti nelengva, bet įmanoma“, – pasakoja Dainius.
„Paliekio“ pirties ritualas trunka keturias valandas ir kalba apie keturias stichijas: ugnį, vandenį, žemę ir orą. Apie sušilimą, nusiprausimą, žolynus, druską, vantas, kūno kaukes, tylą, vandenį, kvėpavimą. Tik taip žmogus po truputį paleidžia įtampą.
„Dažnai išgirstame po pirties ritualo, kad mes žmonėms sugadiname supratimą apie pirtį. Jie sako, kad nebežino, kaip reikės eit į įprastą pirtį po šios“, – juokiasi Daiva.
Patys Venckūnai yra išbandę įvairių pirčių, ritualų ir praktikų, o sekmadieniais Paliekyje buria bendraminčius į bičiulišką pirtelę. Ne kartą iš svečių jie yra girdėję ir tai, kad ši vieta turi „gerą aurą“. Tuo įsitikinome ir patys – gurkšnodami žolelių arbatą terasoje dar ilgai kalbėjomės su Daiva ir Dainiumi. Apie į Paliekį atvykstančius užsieniečius, lietuvius, ieškančius ramybės ir kokybiško poilsio, apie ateities planus, kuriuose – dar vienas poilsio namelis ir paprastesniems pasibuvimams skirta pirtelė. Apie artimųjų bei lekėtiškių reakcijas į jų idėjas, vaikus ir daugybę kitų temų, kurios natūraliai gimsta tada, kai sutinki žmones, turinčius ką papasakoti.
Šiandien Dainius su šypsena prisimena kažkada sau duotą pažadą į kaimą negrįžti. Sugrįžo. Ir iš senų šaknų kartu su Daiva augina naują istoriją. Gal todėl ir Rasos jų erdvėje taip vilioja, nes čia susitinka tai, kuo Venckūnai gyvena kasdien – žemė, vanduo, ugnis, tradicijos ir žmogaus noras bent trumpam sulėtinti žingsnį...
Zigmas iš Plokščių:
