Šiais metais minimos 85-osios Holokausto pradžios Lietuvoje metinės. Šių skaudžių istorinių įvykių atminimui inicijuojamas nacionalinis projektas „Atminties kelias 1941–2026“. Prie šios prasmingos atminimo akcijos jau prisidėjo VDU Šakių „Žiburio“ gimnazija, Holokausto aukų atminimas pagerbtas ir Baltrušių kaime.
Rugsėjo 14 d. VDU Šakių „Žiburio“ bendruomenė, Šakių savivaldybė tradiciškai pakvietė susiburti ir pagerbti prieš 85-erius metus sunaikintos Šakių žydų bendruomenės bei visų Holokausto aukų atminimą.
Renginys prasidėjo Šakių miesto skvere, prie žydų berniuką vaizduojančios skulptūros.
„Berniukas kartu su kita Kęstučio Dovydaičio sukurta lietuvaitės skulptūra atspindi dvi pagrindines tautas, gyvenusias Šakiuose. XIX a. žydų tautybės gyventojai sudarė apie 80 proc. miesto gyventojų. Ir tarpukariu žydai vaidino svarbų vaidmenį miesto gyvenime, ypač prekyboje, versluose, taip pat miesto taryboje. Ši miesto aikštės dalis buvo vadinama rinka, čia vykdavo turgūs, aplink aikštę stovėjo žydų namai su pirmame aukšte įrengtomis parduotuvėmis, amatininkų dirbtuvėmis, čia stovėjo sinagoga, netoliese buvo ir žydų kapinės“, – istorinius Šakių žydų bendruomenės gyvenimo faktus priminė VDU Šakių „Žiburio“ gimnazijos mokytoja Žaneta Pratusevičienė.
Tačiau, anot jos, viskas pasikeitė 1941 metų birželio 22-ąją kilus karui tarp didžiųjų Europos valstybių –Vokietijos ir Sovietų Sąjungos. Šakiai, esantys visai prie sienos, buvo okupuoti jau pirmąją karo dieną. Čia, kaip ir visuose užkariautuose kraštuose, naciai pradėjo vykdyti holokausto politiką. Jau po savaitės sudarė žydų sąrašus, liepė segėti geltonas Dovydo žvaigždes.
„Pirmiausiai surinko Šakių ir iš Šakių apskrities žydų tautybės vyrus ir juos sušaudė. Kitos masinės žudynės vyko rugsėjo 13 d. Tada čia, į turgaus aikštę, įsakė susirinkti visiems likusiems: moterims, vaikams, senoliams, iš čia žmonės buvo varomi į Batiškes“, – toliau Holokausto tragedijos faktus vardijo Ž. Pratusevičienė.
Kaip renginyje kalbėjo Seimo narys Darius Jakavičius, prieš 85-erius metus per kelias dienas neliko pusės Šakių miesto – žmonių, su kuriais buvo bendraujama, pas juos apsipirkinėjama, sėdima viename suole. Anot jo, ši skaudi holokausto tragedija niekada nebegali pasikartoti.
Iš miesto skvero „Atminties keliu“ renginio dalyviai ėjo į žydų nužudymo vietą tais keliais, kuriais buvo varomos holokausto aukos – į Batiškes, kur bevardžiuose kapuose 1941 m. atgulė beveik visi Šakių mieste ir jo apylinkėse gyvenę žydai: vyrai, moterys ir vaikai.
Į tų metų tragediją nukėlė gimnazistų skaitomi gyventojų prisiminimai. Apie to meto žydų persekiojimą ir žudynes liudija ir VRM Šakių apskrities viršininko V. Karaliaus 1941 m. rugsėjo 16 d. raštas Policijos departamento direktoriui: „...Nuo šios dienos man pavestoje apskrityje žydų nebėra <...>13-tos rugsėjo 1941 m. sąraše Šakiuose buvo 890 asmenų, 16-tos rugsėjo 1941 m. Kudirkos Naumiestyje – 650 asmenų. Sutvarkytų žydų vardinius sąrašus, jei bus įsakyta, pristatysiu vėliau“.
„Tiksliai taip ir nežinome, kiek mūsų krašto žydų buvo sunaikinta. Ir gal ne tikslūs skaičiai yra svarbiausia. Gyva atmintis, kasmet pagerbiant aukas, kalbėjimas apie įvykusią tragediją čia susirinkusiems jauniems žmonėms yra bene vienintelis būdas, kad panašios tragedijos daugiau niekada neišgyventų žmonija“, – kalbėjo Šakių „Žiburio“ gimnazijos istorijos mokytoja Asta Urbaitienė.
Gimnazijos direktorius Rolandas Kučiauskas ragino nepamiršti čia įvykusios tragedijos ir perduoti jos atminimą iš kartos į kartą. Anot jo, istorijos galima mokytis iš vadovėlio, tačiau vien žinoti jame pateiktus faktus neužtenka – svarbu suprasti, kas slypi už jų ir kokias pamokas jie mums palieka.
Renginyje dalyvavęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys pabrėžė, kad per kelis 1941 m. vasaros ir rudens mėnesius buvo nužudyta apie 90 proc. Lietuvoje gyvenusių žydų – apie 160 tūkst. žmonių.
„Labai svarbu, kad neapykanta kitos tautybės ar religijos žmonėms neįsigalėtų Lietuvoje. Matome ir praėjusios savaitės įvykius prie Kauno mečetės – kaip greitai gali kilti neapykantos banga, kaip žiauriai gali būti tyčiojamasi iš kito tikėjimo žmonių. Tikiuosi, kad jūs, jaunime, saugosite Lietuvą kaip tolerantišką valstybę, kurioje pagarba būtų rodoma tiek savo tautiečiams, tiek kitos tautybės ar religijos žmonėms“, – kalbėjo A. Bubnys.
Prie „Atminties kelio“ prisijungė ir kitos mokyklų bendruomenės – Lukšių, Kriūkų, Gelgaudiškio. Tradiciškai prie atminties paminklo Batiškėse buvo padėti akmenėliai su užrašytais žydų vardais.
Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovė Ingrida Vilkienė savo kalboje akcentavo jidiš kalbos, kuria kalbėjo Lietuvos žydai, atgaivinimo svarbą.
„Ant „Atminties kelio“ atributikos yra žodis „Lite“ – taip žydai vadino Lietuvą. Jų kultūrinis ir religinis centras šimtmečius buvo Vilnius, vadintas Lietuvos Jeruzale. Šių užrašų daugiau niekur nebematysime – tai sunaikintos istorijos dalis. „Atminties kelias“ kalba ne tik apie praeitį – jis yra apie mus ir dabartį, apie pareigą pažinti žydų tragediją liudijančias vietas, išsaugoti jų atminimą ir perduoti ateities kartoms“, – kalbėjo I. Vilkienė.
Baltrušių kaimo žemė taip pat saugo tragišką šio krašto istorijos dalį. 1941-ųjų m. rugpjūčio ir rugsėjo mėn. per dvejas masines žydų žudynes buvo sušaudyta nuo 850 iki 950 Pilviškių žydų. Rugsėjo 15-oji – data, kai įvykdyta antroji masinių žudynių operacija. Tad šią dieną Baltrušių holokausto kapinėse buvo skaitomos čia nužudytų žydų pavardės, pagerbtas jų atminimas. Ir, kaip kalbėjo renginyje dalyvavę savivaldybės vicemerė Gintautė Didžbalienė bei Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas, nors praėjo daugiau nei aštuoni dešimtmečiai, tačiau laikas nesumažina šios tragedijos masto ir mūsų pareigos ją atminti.
Baltrušių kaimo žydų kapinių ir žudynių vietos tvarkymu bei istorinės atminties išsaugojimu rūpinasi ir Pilviškių rabino anūkas Rami Reznik. Šiais metais į renginį negalėjęs atvykti perdavė šiuos žodžius: „Tebūna Pilviškių sūnų ir dukterų atminimas visada su mumis – ne tik kaip atvira žaizda, bet ir kaip įsipareigojimas būti geresniais žmonėmis, siekiančiais taikos ir mylinčiais žmogų“.
Eduardas iš Griškabūdžio:
