Stebėdama pastaruoju metu vykstančią diskusiją apie Sūduvos ir Suvalkijos pavadinimus vis labiau įsitikinu, kad per mažai žinome savo istoriją, etnografinių regionų požymius, pernelyg laikomės klaidingų stereotipų, prilygstančių mitams, kuriuos paneigia naujausi moksliniai tyrimai.
Štai vienas iš mitų – Sūduvos seniai nebeliko, nes sūduviai buvo išnaikinti. Šis stereotipas buvo paskleistas dar viduramžiais, remiantis daugiausia Vokiečių ordino (VO) kronikininko P. Dusburgiečio teiginiais, kad kryžiuočiai 1283 m. nukariavo Sūduvą, daugumą sūduvių išžudė, apie 1600 ištrėmė į Sembą, o likusieji pabėgo į Lietuvą. Tačiau atidžiau skaitant originalą („Prūsijos kroniką“) paaiškėja, kad jame aprašytos kryžiuočių kovos su sūduviais neapima Sūduvos dab. Lietuvos teritorijoje (išskyrus Užnemunės dzūkus). P. Dusburgiečio teiginio, kad sūduviai buvo išnaikinti šalia dab. Suvalkų, nepatvirtina naujausi tyrimai: štai netoli Suvalkų esančio Šiurpilių piliakalnio komplekso archeologiniai tyrimai rodo didžiausią jo išsivystymą būtent 13 a. pabaigoje, nėra tuomečio jo užkariavimo pėdsakų. Be to, ir pats P. Dusburgietis ne kartą užsiminė apie vietos sūduvių išlikimą: apsikrikštijusiems aukštos kilmės žmonėms kryžiuočiai suteikdavo žemę be prievolių, nekilminguosius paversdavo baudžiauninkais, tačiau jei šie įrodydavo savo ištikimybę, ir jie įgydavo laisvę.
Kitas plačiai pasklidęs mitas – Sūduvoje po karų su kryžiuočiais atsirado negyvenama „dykra“. Senuose šaltiniuose dykra visų pirma reiškė neįsisavintą mišką, buvo puiki apsaugos nuo priešų zona, kurioje tik vietos gyventojai žinojo visus kelius per pelkes, o ateiviams tai buvo pražūties vieta. Neabejotinai tuose neįžengiamuose Sūduvos miškuose būta vietos gyventojų – tai įrodo Užnemunės piliakalnių tyrimai, žinios apie 13–16 a. klestėjusius miškų verslus. Tam prieštarauja išpopuliarinta „dykros“ teorija, kurią Gertrūda ir Hansas Mortensenai sukūrė tik 20 a. pirmoje pusėje pagal politinį Vokietijos užsakymą, siekiant įtvirtinti vokiečių valdžios Sūduvoje ir ypač Mažojoje Lietuvoje pagrįstumą: neva dėl VO užkariavimų nusiaubtos teritorijos liko be gyventojų ir dėl to apaugo neįžengiamais miškais, kur vokiečiai esą tapę ankstesniais kolonistais negu lietuviai. Ši teorija jau seniai paneigta, tačiau ji ir toliau skleidžiama net mokslo darbuose.
Trečias mitas – sūduviai nebuvo lietuviai ir kalbėjo visiškai kita kalba. Tai paneigia pirminis šaltinis – 1421 m. Vytauto ir Jogailos įgaliotinių raštas, kuriame rašoma, jog Sūduvos žmonės kalbėjo lietuvių kalba ir neturėjo kitos kalbos. Tais laikais dar nebuvo bendrinės lietuvių kalbos, šnekėta įvairiomis tarmėmis, tad sūduvių tarmė nuo seno priklausė lietuvių kalbai. Sūduvių tarmės išlikimu neabejojo J. Basanavičius, kuris 1903 m. tvirtino, kad būtent sūdaviška tarme užrašė pasakas, o ja tuomet kalbėta iki Prūsų sienos vakaruose, Lenkijos pietuose ir Dzūkijos rytuose. Be to, remiantis A. Salio tyrimais, kapsų ir zanavykų patarmės Sūduvoje sudarė vientisą plotą su „baltsermėgių“ patarme Mažojoje Lietuvoje (čia gyveno vakarų sūduviai), o pastarosios tarmės pagrindu nuo 17 a. formavosi lietuvių bendrinė kalba Mažojoje Lietuvoje, kuria vėliau rėmėsi ir J. Jablonskis, normindamas dabartinę lietuvių kalbą. Taigi sūduvių kalba neabejotinai yra lietuvių kalba.
Ketvirtas mitas – Sūduvos vardas pastaraisiais šimtmečiais buvo naudojamas tik kalbant apie gilią praeitį. Šį mitą paneigia 15–19 a. šaltiniai (pvz., M. Pretorijus aprašė 17 a. gyvenusių sūduvių papročius), be to, J. Basanavičius 20 a. pradžioje paskelbė Ožkabaliuose užrašytą dainą apie „sūdauninkėlį“, savo kraštą vadino Sūdavija ir džiaugėsi, kad jame tuomet buvo sukaupta daug folklorinės medžiagos. J. Totoraitis tvirtino, kad po I pasaulinio karo Lietuvoje buvo naudojamas regiono vardas Sūdavija, tik jis vėliau pakeistas į Sūduvą, o gyventojai vadinti sūduviais. Sūduvos vardas plačiai naudotas tarpukariu iki pat sovietmečio, o vėliau ši tradicija buvo tęsiama emigracijoje.
Naujas mitas – Sūduvos pavadinimas iškrenta iš bendrosios Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų sistemos, kadangi tai yra senosios baltų genties teritorijos pavadinimas. Tačiau pamirštama, kad žemaičių ir aukštaičių pavadinimai taip pat atsirado baltų genčių laikotarpiu, o Mažosios Lietuvos pavadinimas siekia 16 a. pradžią (beje, aukštaičių vardas nuo 15 a. pradžios kelis šimtmečius buvo išnykęs iš viešos vartosenos ir buvo sugrąžintas dialektologų tik 19 a. viduryje).
Priešingai, Suvalkijos pavadinimas išardo bendrą Lietuvos etnografinių regionų pavadinimų sistemą, kadangi yra vienintelis, kildinamas iš miesto pavadinimo – Suvalkų. Tarpukario kalbininkai (A. Salys, J. Balčikonis, K. Būga) tvirtino, kad iš miestų vardų nedaromi kraštų pavadinimai su priesaga -ija, tad nepateisinami esą ir pavadinimai Suvalkija bei Vilnija. Neteisingą Suvalkijos kaip regiono pavadinimo formą akivaizdžiai parodo tai, kad atsiranda problemų apibūdinant gyventojus: suvalkiečiais vadinami tiek dabartinio Lietuvos etnografinio regiono atstovai, tiek Lenkijoje esančio miesto Suvalkų gyventojai. Paprastai būtent miesto ar jo apylinkių gyventojams būdingas pavadinimas su galūne -ietis, -ietė, -iečiai, tačiau etnografinių regionų gyventojų pavadinimai tokių galūnių neturi (išskyrus suvalkiečius). Beje, siekiant tęsti regiono pavadinimo nuo pagrindinio miesto vardo suteikimo tradiciją ir turint omenyje, kad dabar Suvalkijos sostine laikoma Marijampolė, o ne Suvalkai, gal tuomet teisingiau būtų šį regioną pervadinti Marijampolija? Visgi atrodytų keistai, jei marijampoliečiais būtų vadinami Šakių, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos ar Kalvarijos apylinkių gyventojai...
Dar vienas Sūduvos pavadinimo oponentų argumentas – istorinės Sūduvos (sūduvių genties) žemės geografiškai nesutampa su dabartinėmis Suvalkijos regiono ribomis. Šiuo atveju verta priminti, kad ir Lietuvos istorinės ribos neatitinka dabartinių Lietuvos ribų, taip pat savo ankstesnės aprėpties nebeturi Aukštaitija, Dzūkija ir ypač Mažoji Lietuva.
Mažai žinoma, kad pačios Suvalkijos ribos iš esmės pakito palyginus XX a. pradžią ir dabartį. Pirmajame 1915 m. paskelbtame Suvalkijos žemėlapyje jos teritorija iš esmės sutapo su Suvalkų gubernija, apimdama ne tik dab. Lenkijos ir Baltarusijos nemažas teritorijas, bet ir Užnemunės dzūkus. Tokia Suvalkijos apimant dzūkus samprata išliko per visą tarpukario laikotarpį, o dabartinės Suvalkijos teritorija išryškėjo tik sovietmečiu maždaug nuo 7-ojo dešimtmečio, kai padaugėjo etnologinių tyrimų.
Suvalkijos pavadinimas kildinamas iš 1867 m. caro įsteigtos Suvalkų gubernijos, tačiau regiono vardas Suvalkija atsirado tik nuo 1909 m., sekant prieš tai atsiradusiu lenkišku pavadinimu Suwalszczyzna. Analogiškai po I pasaulinio karo išplito pavadinimai Wileńszczyzna ir Kowieńszczyzna, kurie pasklido Lenkijos okupacinių užmačių dėka. Kita vertus, Lietuva tuomet siekė prisijungti Suvalkų kraštą su Seinais, Punsku ir Suvalkais, tačiau nuo 1919 m. ši teritorija teko Lenkijai. Tačiau Lietuvoje per visą tarpukario laikotarpį nenurimo siekiai atgauti ne tik Vilnių, bet ir Suvalkų kraštą.
Sovietmečiu visuomenei etnografinius regionus imta labiau populiarinti tik nuo 8-ojo dešimtmečio – tuomet regionas buvo vadinamas net keliais pavadinimais: Užnemunė, lietuviškoji Užnemunė, Sūduva ir Suvalkija. Tačiau 1977 m. per posėdį kalbininkai, etnografai ir istorikai nutarė šį regioną vadinti tik Suvalkija – taigi suvalkietišką tapatybę nutarta aktyviai formuoti „iš viršaus“ (žinoma, apsieinant be jokių vietos gyventojų apklausų). Panašiu laikotarpiu pasipylė anekdotai apie suvalkiečius žurnale „Šluota“ ir kitur, išpopuliarėjo K. Kubilinsko žodžiais sukurta daina „Suvalkijos berniokas“, o galiausiai 1981 m. pasirodė jautri V. Kernagio daina pagal M. Martinaičio žodžius „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“. Toks išskirtinai peršamas tik Suvalkijos pavadinimas per pastaruosius 50 metų padarė didžiulę įtaką formuojant vietos žmonių „suvalkietišką“ tapatybę. Tačiau tokios tapatybės nepriima Lenkijos lietuviai, kurie suvalkiečiais laiko tik Suvalkų gyventojus, o etnografinį regioną vadina Sūduva.
Dabartiniu metu Suvalkijos pavadinimas kelia politinę dviprasmybę. Lenkijos nuomone, šis Lietuvos etnografinio regiono pavadinimas ginčytinas, nes nebėra Suvalkų krašto plačiąja prasme, jis siejamas su jų valstybėje esančiu miestu, tarsi pretenduojant keisti seniai nustatytas valstybines sienas (būtent to ir siekė tarpukario Lietuva, norėdama prisijungti Suvalkų kraštą). Dėl to lenkų mokslininkų darbuose teikiama rekomendacija šį regioną vadinti Pietvakarių Lietuva.
Svarbiausias klausimas – ar etnografiniai regiono ypatumai susiformavo būtent Suvalkijos, ar ankstesniu Sūduvos laikotarpiu? Akivaizdu, kad suvalkiečiams priskiriama tarmė gerokai peržengia vadinamosios Suvalkijos ribas, taip pat jose neišsitenka senosios dainos, pasakos, papročiai, net materiali kultūra. Tai rodo, kad šis paveldas siekia net senesnius laikus negu buvo nustatytos Sūduvos ribos 1422 m. pagal Melno sutartį. Svarbu, kad dar 20 a. pradžioje J. Basanavičius pateikė dainą, kur minimas „sūdauninkėlis“, o tai rodo būtent sūduviškos tapatybės požymius. Kita vertus, jei regionas gavo savo pavadinimą nuo savo centro Suvalkų, tuomet turėtume puikiai žinoti Suvalkams būdingus etnografinius požymius, lėmusius viso regiono tapatybės formavimąsi, tačiau tų duomenų trūksta (tėra iš Punsko ir Seinų apylinkių, tačiau jos priskiriamos Dzūkijai). Iš to kyla išvada, kad „etnografinė suvalkietiška tapatybė“ yra dirbtinis konstruktas.
Dr. Dalia Urbanavičienė
(buvusi Etninės kultūros globos tarybos pirmininkė)
Eduardas iš Griškabūdžio:
