Įdomu, kiek yra žmonių, kurie niekada nepatyrė, ką reiškia nesusikalbėti su savo tėvais ar vaikais? Tokiu atviru pasvarstymu ketvirtadienio vakaro susitikimą Šakių viešojoje bibliotekoje pradėjo žurnalistė, rašytoja Eva Tombak. Ji pristatė naujausią savo knygą „Nebaigti reikalai“. Vyresnio amžiaus žmonių savaitei skirtame renginyje netrūko nei juoko, nei kandžių pastebėjimų apie šiuolaikinę visuomenę, nei rimtų pamąstymų apie tai, kodėl šeimos ryšiai šiandien tampa tokie trapūs. O pati viešnia iškart prisipažino, kad šią knygą parašė norėdama pabūti tėvų advokate.
„Man atrodo, kad šiandien ypač mūsų amžiaus tėvai tam tikrose situacijose yra paversti visiškais atpirkimo ožiais“, – kalbėjo autorė.
Pasak jos, dėl pašlijusių santykių su suaugusiais vaikais dažnai kaltinami tėvai, todėl šie neretai net nedrįsta atvirai kalbėti apie savo išgyvenimus – juk vyrauja nuostata, kad „dūmų be ugnies nebūna“. Tačiau E. Tombak įsitikinusi, kad taip vertinant šeimos konfliktus pamirštama, jog dėl nesutarimų visada atsakingos abi pusės.
Kartų konfliktai – nuo Aristotelio laikų
Kalbėdama apie kartų skirtumus, E. Tombak nevengė ironijos ir asmeninių prisiminimų, kuriuose nesunkiai galėjai atpažinti save. Vyresnioji karta augo girdėdama, kad reikia būti geriems, neišsišokti, gerbti vyresniuosius, o vaikystės vasaros dažnam prabėgdavo ravint tėvų daržus. Šiandien, anot viešnios, jaunoji karta gerokai geriau išmano savo teises, tačiau kartais iš savo gyvenimo jau ima „ravėti“ net ir pačius tėvus. Autorės įsitikinimu, anksčiau šeimos santykių pagrindu buvo pareiga, atsakomybė ir pagarba, o šiandien vis svarbesnė tampa asmeninė emocinė gerovė. Keičiasi ir požiūris į autoritetus, auklėjimą, tėvų bei vaikų vaidmenis. Vis dėlto – kartų konfliktai nėra šių dienų išradimas. Dar Aristotelis skundėsi jaunimu, negerbiančiu vyresniųjų, o kiekviena karta, kaip priminė rašytoja, linkusi save laikyti išmintingesne už a praėjusią. Prisimindama savo jaunystę, E. Tombak su šypsena prisipažino anuomet tėvus laikiusi senamadiškais, o šiandien jau į savo suaugusius vaikus žvelgianti kaip į kiek naivokus...
Kai artimiausi žmonės tampa svetimi
Viena skaudžiausių šio susitikimo temų buvo apie suaugusių vaikų sprendimus nutraukti ryšius su tėvais. Rengdama knygą autorė išklausė maždaug dvidešimt tokių tikrų istorijų, kuriose savo patirtimis dalijosi tiek tėvai, tiek vaikai. Viena jų – apie vyrą, kuris maždaug dešimtmetį nebendrauja su savo šeima. Nors vaikystę jis prisiminė kaip visai gerą, suaugęs nusprendė, kad tėvai jam tapo nebeįdomūs, o sesers politinės pažiūros – nepriimtinos. Vyras net tikino, kad žinia apie tėvų mirtį jo nesugraudintų. Tačiau E. Tombak tuo suabejojo: jei žmogus pats ieško galimybės papasakoti savo istoriją, galbūt jo viduje tas ryšys dar nėra galutinai nutrūkęs? Rašytoja nemažai kritikos žėrė ir vadinamosios populiariaosios psichologijos pusėn, socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusioms kalboms apie toksiškus žmones, vaikystės traumas bei asmeninių ribų brėžimą. Jos manymu, kartais šios sąvokos tampa pernelyg patogiu paaiškinimu, kodėl iš gyvenimo galima pašalinti net artimiausius žmones. Tiesa, viešnia pabrėžė būtinybę atskirti profesionalią psichoterapiją nuo paviršutiniškų patarimų ir pripažino, kad smurtinių ar itin žalingų santykių atvejais atsiribojimas gali būti neišvengiamas.
„Tačiau jeigu tik įmanoma, tai visada ryšį reikia saugoti“, – šią mintį autorė ne kartą akcentavo susitikime.
Tėvai taip pat klysta
Vis dėlto E. Tombak neidealizavo ir pačių tėvų. Ji su humoru dalijosi asmenine istorija. Ji pati vaikystėje svajojo tapti balerina, bet tam nebuvo lemta išsipildyti. Todėl mokytis baleto nusprendė leisti dukrą. Mergaitė šoko aštuonerius metus, kol vieną vakarą mamai tiesiai pasakė: „Mama, jeigu tu nori šokti, tai tu ir šok, o aš nenoriu.“ Ši istorija priminė, kad net ir geriausių norų vedami tėvai kartais primeta vaikams savo lūkesčius, pamiršdami jų teisę rinktis patiems. Tačiau bendrai kalbėdama apie šeimos kaip socialinio vieneto ateitį rašytoja prisipažino išliekanti optimistė. Jos manymu, visuomenės vertybės juda tarsi švytuoklė: kadaise vaikai bijojo neįtikti tėvams, o šiandien kartais jau tėvai nedrįsta paprieštarauti suaugusiems vaikams, baimindamiesi prarasti ryšį su jais ar anūkais. Tačiau kraštutinumai, anot viešnios, nėra amžini. O baigiantis susitikimui ji pasitelkė filosofo Arthuro Schopenhauerio dygliatriušių metaforą. Kai šie gyvūnai pernelyg priartėja vienas prie kito, susibado dygliais, o nutolę ima šalti. Panašiai, pasak rašytojos, yra ir žmonių santykiuose – reikia išmokti atrasti tokį artumą, kuriame vienas kito nežeistume, bet ir neliktume svetimi.
Šakiečiai autorei taip pat turėjo klausimų – ir apie knygoje aprašytas istorijas, ir apie būsimus kūrybinius sumanymus, domėjosi net ir knygos viršelio simbolika. E. Tombak prasitarė jau rašanti kitą knygą, kuri vadinsis „Už ką?“ Joje nagrinės ne mažiau svarbią ir gilią temą – žmogaus teisingumo lūkesčius.
Atrodo, kad ir jau išleistose knygose, ir būsimuose kūrybiniuose sumanymuose E. Tombak toliau kelia nepatogius, tačiau daugeliui aktualius klausimus apie žmogaus pasirinkimus, tarpusavio santykius, vertybes ir gyvenimo prieštaravimus, į kuriuos vienareikšmių atsakymų dažniausiai nėra...
Mantas iš Šakių:
