Aštuonerius metus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) gyvenusi šakietė Dovilė Valuckaitė šiandien apie svajonių šalį kalba be iliuzijų, bet su vos juntamu ilgesiu. Filadelfijoje ji išmoko parodyti savo meną pasauliui, atrasti savo auditoriją ir paversti kūrybą pragyvenimo šaltiniu. Taip pat spėjo priprasti prie didmiesčio judesio, koncertų, kitokios saviraiškos kultūros ir amerikietiško gyvenimo tempo. Tačiau prieš metus sugrįžusi į Šakius nustebo iš naujo atrasdama dalykus, kurie anksčiau atrodė savaime suprantami – ramybę, švarą, saugumą ir paprastesnę kasdienybę.
Į JAV Dovilė išvyko 2017 m. Ten, kad būtų paprasčiau prisistatyti amerikiečiams, tapo tiesiog Dee, o Lietuvoje per aštuonerius metus taip ir neapsilankė. Sugrįžimas, sako ji, nebuvo vien spontaniškas sprendimas pakeisti šalį. Ilgainiui keitėsi pati Dovilė, jos požiūris į gyvenimą Amerikoje, be to, visada jautė Lietuvoje likusių artimiausiųjų, ypač senelių, ilgesį. Vis atrodė, kad grįžti dar bus kada. Kol laikas ėmė rodyti priešingai.
Meno pradžia – senelių namuose
Pažinties su kūryba užuomazgų, šypsosi Dovilė, reikėtų ieškoti vaikystėje, Gelgaudiškyje, senelių namuose. Tėvukas buvo kalvis, močiutė siuvo ir mezgė, o mergaitė augo šalia visko po truputį pabandydama: su seneliu piešdavo traktorius ir kačiukus, su močiute siūdavo, mokėsi įvairių rankdarbių. Vėliau, šeimai persikėlus į Šakius, atsirado žmonių, pastebėjusių jos gabumus ir pastūmėjusių meno link. Dovilė baigė Meno mokyklą, tačiau po to buvo etapas, prisimena ji, kai piešti nebesinorėjo. Tačiau po kelerių metų kūryba vis tiek sugrįžo ir būdama septyniolikos ar aštuoniolikos ji pradėjo piešti portretus, atsirado pirmųjų užsakymų. Renkantis studijas vis dėlto nugalėjo praktiškumas, o gal įtakos turėjo ir aplinkinių kartota mintis, kad „iš meno duonos nevalgysi“. Tad Dovilė pasirinko anglų filologijos studijas VDU ir baigė bakalauro programą. Tačiau gyvenimas pilnas paradoksų, nes po kelerių metų, jau gyvenant Amerikoje, būtent kūryba tapo tuo, iš ko mergina galėjo pragyventi.
Amerika išmokė nebijoti parodyti save
Amerika Dovilę viliojo laisvesne saviraiška, koncertų kultūra ir didmiesčio judesiu. Filadelfijoje ji išmoko savo darbus pristatyti bei parduoti. Pradžioje, prisimena pašnekovė, teko dirbti ir nemokamai, tačiau ilgainiui pažinčių ratas plėtėsi, atsirado rekomendacijų, užsakymų, o kūryba tapo pragyvenimo šaltiniu – nuo žmonių ir augintinių portretų iki grafikos darbų bei filmų plakatų.
„Aš viską bandau, visokias technikas, imuosi visokių užsakymų. Man visada atrodo: na, gerai, pabandom, padarom“, – sako Dovilė.
Ir „viską“ jos atveju galima suprasti beveik pažodžiui. Ji net pati piešė savo tatuiruočių eskizus ir yra pati save tatuiravusi! Net sugrįžusi į Lietuvą nenustygsta vietoje: kai netapo, tai renka kamštelius, senus laidus, klaviatūrų klavišus, užsuka į sendaikčių vietas – daiktas, kuris kitam atrodo nereikalingas, jos galvoje jau virsta būsimo kūrinio dalimi.
Svajonių šalis iš vidaus
Paklausta, ar Amerika jai vis dar yra svajonių šalis, Dovilė atsako trumpai: „Dabar jau ne.“ Aštuoneri metai leido šalį pamatyti ten kasdien gyvenančio žmogaus akimis. Vienas dalykų, kuriuos ji mini pirmiausia, – vadinamoji „hustling“ kultūra, kurioje vertinamas nuolatinis darbas, užimtumas, siekis daugiau uždirbti ir pasiekti, tarsi visą laiką turėtum „suktis“ ir negalėtum sustoti.
„Negali prarast darbo, negali nedirbt, negali susirgt...“ – amerikietišką kasdienybę prisimena Dovilė.
Prie didmiesčio kontrastų ji irgi ilgainiui priprato. Ji pasakoja, kad jei atvykus benamiai kėlė gailestį, siaubą, kitus jausmus, tai vėliau tokie vaizdai tapo kasdienybės dalimi.
„Baisu, kad pripranti“, – sako ji ir priduria, kad vis dėlto Amerika širdyje turi ir šviesią kertelę, nes ten liko draugai, patirtys, gyvenimo dalis, kurios kartais pasiilgsta.
Atrodė, kad dar spės
Laikas išties turi apgaulingą savybę – atrodo, kad grįžti visada dar spėsi. Tą patyrė ir Dovilė. Mylimo senelio liga ir jo netektis privertė kitaip pajusti atstumą, stiprus ryšys Dovilę siejo ir su močiute. Todėl noras dar pabūti šalia jos tapo viena svarbių priežasčių grįžti namo. Prieš kelias savaites močiutės netekusi menininkė šiandien į gedulą, o ir į toli likusį vaikystės pasaulį žvelgia jau kūrėjos akimis. Ji stengiasi fotografuoti mažus kaimo kasdienybės fragmentus.
„Man atrodo, gaila, kad dings tas visas kaimas... Gražu ten tos vištukės visokios, tokie paprasti dalykai...“, – sako Dovilė ir neslepia, kad Amžinybėn iškeliavusi močiutė, ta aplinka, kurioje augo, ir tas paprastas kaimo gyvenimas greičiausiai taps naujų darbų tema.
Kai mokytojai tampa kolegomis
Sugrįžus ilgai dairytis, kaip vėl įsilieti į vietos meno gyvenimą, neprireikė. Šių metų pradžioje rezidencijoje „Grįžulo Ratai“ Dovilė surengė pirmąją savo parodą, kurioje daugiausia rodė tapybos darbus, nors pati stipresne savo puse vadina piešimą. Vėliau sulaukė ir kiek netikėto kvietimo prisijungti prie ilgamečio plenero „Kalbanti žemė“ menininkų draugijos.
„Tai buvo pirmasis mano pleneras ir kartu kiek neįprasta patirtis – kurti šalia žmonių, kurie kažkada mane mokė“, – džiaugiasi Dovilė ir dalijasi savo kūrybos užkulisiais. Ji turi savitą, menininkams būdingą darbo rimtą. Mėgsta kurti naktimis, o miego valandas susigrąžina jau paryčiais. Klausantis Dovilės, susidaro įspūdis, kad dabar idėjų, regis, daugiau nei kada nors anksčiau. Ji atvirai kalba, kad nori perprasti Lietuvos meno rinką, toliau piešti portretus, orientuotis ir į didesnius miestus, eksperimentuoti su netikėtomis medžiagomis. Paklausta apie studijas, pašnekovė prisipažįsta, kad domintų restauracija. Amerikoje Dovilei teko restauruoti senus baldus, o dabar ši sritis traukia ir dėl labai paprastos priežasties – tai rankų darbas, kurio, jos įsitikinimu, taip lengvai nepakeis dirbtinis intelektas. Ilgam išvažiuoti iš Lietuvos kol kas nebenori. Bet keliauti – būtinai! Ir nors aštuoneri metai liko anapus Atlanto, vieną svarbią to gyvenimo dalį ji parsivežė su savimi. Kartu su Dovile per Atlantą parskrido ir Amerikoje iš prieglaudos paimta katė – ją vadina savo geriausia drauge. Kad augintinė galėtų keliauti lėktuvo salone, šypsosi pašnekovė, teko skaičiuoti ne tik kilogramus, bet ir pinigus, nes augintinės kelionė kainavo tiek pat, kiek pačios šeimininkės.
Grįžus į tėvų namus atsirado tai, ko tikriausiai Filadelfijoje gal kiek ir pritrūko – erdvės ir laiko. Ir po metų Šakiuose Dovilė šios aplankiusios ramybės nelaiko nei nuoboduliu, nei atsitraukimu nuo didesnio pasaulio. Atvirkščiai – po amerikietiško bėgimo galimybė sustoti jai reiškia visai kitokią laisvę.
„Dabar galėsiu daryti, ką norėsiu“, – šypsosi ji.
Gal todėl Dee ir liko Amerikoje. Namuose vėl užtenka būti Dovile.
Eduardas iš Griškabūdžio:
