Ilgesio apimtas poetas Jonas Mačiulis - Maironis rašė: „Aš norėčiau prikelti nors vieną senelį iš kapų milžinų, kad ištartų nors vieną, bet gyvą žodelį iš senovės laikų...“ Šiuose poeto žodžiuose telpa labai daug. Čia ir protėvių vėlės ir karžygiška senųjų amžių žmonių dvasia. Deja, nieko neprikelsi ir nesužinosi. Tik žinoma, kad Sudargas garsėja piliakalniais, garbinga praeitimi ir aršiomis kautynėmis su kryžiuočiais. Čia numinti ir knygnešių takai. Žavimės gražiais piliakalnių ir Nemuno vaizdais. Viskas žadina patriotinius jausmus, meilę Sudargui ir jo žmonėms. Daug sudargiečiai iškentėjo ir pastaraisiais šimtmečiais. Gyvenimo viesulai blaškė žmonių likimus. Išnyko bakūžės šiaudiniais stogeliais, dalgių žvangėjimas, nutilo maldos ir dainos iš vargo nupintos. Praėjęs  karas beveik pasiglemžė Sudargą. Neliko bažnyčių, sugriauta daug namų, nemažai žmonių išsibėgiojo į svetimus kraštus. Vis mažiau jaunų žmonių mokykloje.

Visgi, niekad negali išnykti vardai tų žmonių, kurie čia gimė, augo, gyveno, plušo, skubėjo. Kiekvienas versdamas savo gyvenimo knygą, lapas po lapo, apmąstęs garsią Sudargo senovę, pamąstykim ir apie ateitį. Reikia patiems statyti, kurti, puošti Sudargą. Jei garsus jis senove, karžygiais ir knygnešiais, tai atsidūsėję pamąstykim, kad reikia darbuotis mums visiems. Kol kas pasvajokime, ką esame pajėgus atlikti patys. Kiekvienam įmanoma kurti tvarką prie namų, ūkinių pastatų, sodybų ir tuo didžiuotis. Reikėtų net ir išsamaus leidinio apie Sudargą, jo garbingą senovę. Tai svarbu. Reikia pasidžiaugti, kad sutelktomis bendruomenės pastangomis ir darbu jau nemažai padaryta. Piliakalnius ir miestelio aikštę galėtų puošti medinė senovinė pilis, paminklai pilių gynėjams ir knygnešiams. Galbūt jau beveik sutvarkytoje buvusioje akmenų bažnyčios vietoje ar jos šventoriuje galėtų iškilti taip pat iš akmenų, stovėjusios bažnyčios maketas. Bet pripažinkime, kad tai beveik neįmanoma. Ypač sudargiečiams reikia kultūros namų. Galima pasvajoti ir apie Sudargo kraštotyros ir knygnešystės muziejėlio įkūrimą ir kt. Suprantama, kad viskam reikalingi pinigai, darbas ir laikas. Taip pat reikalingas visų sutarimas. Sugrįžus į netolimą praeitį yra apie ką susimąstyti. Nors gyvename ne skurde, bet dalinkimės viskuo: duona, meile, dvasine šiluma. Jei reikia, tai atverkim savo širdyse taikos ir ramybės vartus. Žengiant į šviesesnį Sugargo rytojų, turime gyventi ir sugyventi. Įsiklausykim į šį sąmoningą posakį: „ Tu šiukšlini man, aš šiukšlinu tau ir visi skendime šiukšlėse.“

 
Daugiau nuveikti, lengviau gyventi galima tada, kai klesti meilės ir ramybės bendruomenė. Taigi saugokime gyvenimo džiaugsmą, gražų tarpusavio bendravimą. Kelias be emocijų ir pykčio leidžia greičiau nugalėti sunkumus ir įvairias kliūtis. Supraskime, kad eidami per gyvenimą visi mes klystame ir mokomės, vėl klystame ir vėl pakylame, ir atleidžiame. Kartu branginkim ir puoselėkim Sudargo praeitį, seną ir didvyrišką jos istoriją. Sudargo bažnyčios klierikas Juozas Juozaitis, su kuriuo man teko bendrauti, 1938 metais rašė: “Rojaus gamtą sudargiečiams patsai Dievas davė, lankų iškarpyti kalnai čia ne vieną žavi...“ Visada su ilgesiu  ir meile menu ir aš Sudargą. Čia žengti pirmieji mano žingsniai į pradžios mokyklą ir akmenų bažnyčią, kur patarnaudavau Šv. Mišiose. Iš čia vieną 1944 metų rudens naktį buvau išvarytas darbams į Vokietiją. Čia pradėjau ir pedagoginį darbą. Daug ir visko liko skubančių gyvenimo metų tėkmėje.