Praėjusį penktadienį Rotušės fojė pirmą kartą atidaryta šakietės Aldonos Virbickienės fotografijos darbų paroda, į kurią susirinko nemažas būrys jos artimųjų, draugų, mūsų krašto fotografų. Jos fotografijose - ne peizažai, ne žmonės. Nuo fojė sienų į žiūrovus alsavo gamtos paslaptys ir mistiniai, patys už save kalbantys, mini vaizdeliai, kuriuos pastebėjo ir užfiksavo skvarbi šakietės akis.

Nuotr. Šakietė A.Virbickienė savo kūryboje remiasi devizu – grožis slypi visur. Jie renkasi tokias erdves, kurios iš pirmo žvilgsnio nesudomintų nei vieno.    

Savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vyriausioji specialistė Aurelija Papievienė, pristatydama A.Virbickienės fotografijos darbų parodą, teigė, kad jos kelias buvo ganėtinai ilgas. Pati idėja kilo dar praėjusių metų vasarą, o įgyvendinta buvo tik šių metų pavasarį. Pasak A.Papievienės, autorės fotografijos tokios meniškos, kad jų vos nesukabino atvirkščiai. „Tai įrodymas, kad menininkės akys užkliūva už to, ko mūsų akys net nepastebi, - tvirtino ji. – Už rasos lašeliais apkibusio voratinklio, už besistiebiančios pro ledą pavasarinės gėlės, seno sutręšusio kelmo, apkerpėjusios medžio žievės...“

Parodos atidaryme negalėjęs dalyvauti savivaldybės meras Juozas Bertašius, A.Virbickienės fotografijas spėjo apžiūrėti prieš išvykdamas. Savivaldybės atstovė spaudai Rimutė Grušienė autorei įteikė mero gėles, sakydama, kad moteriškos akys dažnai mato kitaip nei vyriškos ir linkėjo toliau visus džiuginti savo paslaptingais matymais. Vienas seniausių mūsų krašto fotografų - Gediminas Jokūbaitis teigiamai įvertino parodos autorės darbus, pastebėdamas, kad jie primena savotiškus makro paveikslus, o Darius Pavalkis autorei siūlė ir toliau eiti savo individualiu, tik jai vienai žinomu keliu ir neatsisakyti mistiškų vaizdų, neįprasto žanro. Meninės fotografijos kūrėją taip pat sveikino Rotušės fojė susirinkę jos giminaičiai, draugai, artimieji.

 
Pati A.Virbickienė tikino, kad tenka daug eksperimentuoti, kol sulauki norimo rezultato, tačiau šis ieškojimų procesas suteikia daug džiaugsmo. Tokios fotografijos tinka ofiso, namų interjerui. Atskiri vaizdų ciklai užpildo tiek dideles, tiek mažas erdves, suteikdami aplinkai savotiško žavesio. Fotografijos darbų autorė džiaugėsi, kad galėjo suorganizuoti savo parodą ten, iš kur yra kilusi. Mat jos šaknys yra netoli Lukšių, buvusiame „Komunaro“ kolūkyje, o šį pasaulį ji išvydo tuo metu Zyplių dvare įsikūrusioje ligoninėje. „Matyt, šio dvaro ypatinga aura ir paliko mano sieloje savo mistinį antspaudą, - kalbėjo A.Virbickienė. – Ir šiandien mane traukia paslaptys, netradiciniai mistiniai gamtos vaizdai.“

Pasak parodos autorės, fotografija ji užsikrėtė dar vaikystėje, nuo savo brolio Vito. „Besimokydama Prancų mokykloje, per vasaros atostogas stengiausi užsidirbti kuo daugiau pinigų, kad galėčiau nusipirkti savo pirmąjį fotoaparatą, - pasakojo A.Virbickienė. – Nuo tada ir prasidėjo mano kaip fotografės mėgėjos kelias.“ Profesionalia fotografe sako netapusi tik todėl, kad sunkiai sekėsi chemija, o jos egzaminą būtų tekę laikyti stojant mokytis šios specialybės. Tačiau meno neatsisakė ir 1973 metais baigė Telšių taikomosios dailės technikumą. Šiandien spindinčios fotografijos darbų autorės akys įrodo, kad ji įgyvendino savo vaikystės idėją, rado savo kelią, savo žanrą, savo vietą mene.