Gintarė MARTINAITIENĖ

Šį savaitgalį Kudirkos Naumiesčio kultūros centre - mėgėjų teatro „Savi“ – 10 metų kūrybinės veiklos šventė. Nors, kaip sako teatro režisierė Laima Mockevičienė, kolektyvas per veiklos dešimtmetį nepelnė didžiulių laimėjimų, jie matė ir juodo, ir balto. Svarbiausia, kad yra stiprus branduolys, norintis kurti ir būti scenoje, tad užmojų ir planų „Saviems“ netrūksta, o didžiosios pergalės – ateityje.

Nuotr. Veiklos dešimtmetį mininčio kolektyvo vadovė L. Mockevičienė kalbėjo, kad kartais būna sunku, nes pati yra ir scenografė, ir režisierė, ir dailininkė, tačiau viską atperka kūrybinis džiaugsmas.

L. Mockevičienė sako, kad dirbti kultūros srityje ir atlikti tik vadovaujamą, administracinį darbą yra nuodėmė. Todėl net nekilo abejonių, kad vadovaujant kultūros centrui, gali neturėti kolektyvo, nebendrauti su žmonėmis, nelavinti meninės raiškos, neįgyvendinti kūrybinių sumanymų. Tad moteriai pradėjus dirbti Kudirkos Naumiesčio kultūros centro direktore ir gimė mintis suburti norinčių vaidinti žmonių grupę. „Manimi pasitikėjo ir su dešimties žmonių grupe pradėjome nuo Augustino Griciaus „Palangos““, - prisiminimais dalijosi režisierė. Kadangi buvo didžiulis ūpas ir žmonių palaikymas, kolektyvas per metus surengdavo apie 17 pasirodymų, išvykų. Per visą kūrybinį laikotarpį „Savi“ pastatė penkis rimtus, du poezijos spektaklius, ne vieną humoristinį pasirodymą. Pradėję mėgėjų teatro veiklą naumiestiečiai tik tuo neapsiribojo. Matydami, kad yra pajėgūs, vos po trejų metų veiklos jie subūrė ir humoristinę grupę, kurią vėliau pavadino „Kanapa“. Tad teatro režisierės L. Mockevičienės vadovaujami aktoriai savo gebėjimus ir saviraišką gali išreikšti ne tik kaip rimti personažai, bet jiems suteikiama galimybė atlikti ir humoristines roles. Tad ar lengvai pavyksta susikalbėti su aktoriais ir pasiekti trokštamą rezultatą? „Perėjome ir juoda, ir balta, bet mano komanda yra labai gera“, - aktoriams komplimentų negailėjo režisierė. Ji mano, kad pirmiausiai darbą turi dirbti profesionalas, pasitikintis ir tvirtai žinantis, ko nori. Tuomet, kai jis visiškai atsiduoda darbui ir tvirtai stovi ant kojų, nesiblaško, tada juo pasitiki ir komanda. „Aišku, lengvai padaryti neina nieko, bet aš rimtai žiūriu į tai, ką darau, esu valdinga ir aktoriai lengvai pasiduoda mano sumanymams“, - tikino L. Mockevičienė. Ji įsitikinusi, kad jeigu režisierius leidžia aktorių į sceną, turi jausti už jį atsakomybę, todėl „Savų“ vadovė ir nedaro bet kaip arba tik tam, kad padarytų. Aktoriai rudenį pradeda repetuoti ir sistemingai dirbdami pavasarį pristato savo spektaklį.

 
Visgi jei nebūtų stipraus branduolio, koja kojon žengiančio su režisiere, tikriausiai nebūtų ir „Savų“. Nuo pat veiklos pradžios scenos neapleidžia Artūras Pečkaitis, kuris 2007 metais buvo pripažintas ir geriausiu mėgėjų teatro aktoriumi respublikoje, ištikimi artistai Vygintas Kuras, Zofija Jankauskienė, Sigitas ir Jolanta Bendoraičiai. Apžvelgdama visą kūrybinį laikotarpį režisierė pasakojo, kad yra ne tik į užsienį išvykusių ar į kitą miestą persikėlusių naumiestiestiečių aktorių, Anapilin iškeliavęs net trijuose spektakliuose vaidinęs Renaldas Simanaitis. „Visada po spektaklio padėkoju ir žiūrovui, kuris žiūrėjo, nes jei nebūtų jo, nebūtų ir mūsų, tad ačiū, tau, brangus žiūrove“, - padėkos žodžius išsakė mėgėjų teatro ,,Savi” režisierė.

Minčių ir idėjų nestokojanti L. Mockevičienė tikina, kad dirbant tokį darbą ypač svarbus kūrybinis džiaugsmas, kurį patiri repeticijų metu, o vėliau ir išvysdama spektaklį. Visgi spektaklius ji stebi ne iš salės, o iš užkulisių, tačiau kiekvienas išėjimas į sceną – didžiulis jaudulys ne tik artistams, bet ir jai. Juk per įvairias gastroles yra buvę atvejų, kai ir aktoriai prapuola, atsisako paskutinę minutę ir staiga reikia scenarijų keisti... Tačiau čia ir yra kūrybinis džiaugsmas, savotiškas žavesys, be kurio scenos žmogus tikriausiai ir neįsivaizduojamas.

Režisierė prasitarė, kad buvo sumanymų suburti ir jaunimo grupę, tačiau tiesiog per didelis krūvis ir visko „pavežti“ neišeitų. „Tiesiog nenormali etatų struktūra. Nei dailininko, nei scenografo, nei kitų specialistų. Pati ir piešiu, ir kuriu, ir dekoracijomis rūpinuosi, o dar ir jaunimui vadovauti būtų per sunku, tad šios minties atsisakiau“, - pasakojo kultūros centro vadovė ant grindų dėliojanti ir derinanti dešimtmečio šventės dekoracijas. Jau viskas sustyguota, sumąstyta - bus pristatomi spektaklių video siužetai, vėliau į sceną kviečiami aktoriai... Užmojų ir ateities planų, kaip tikino L. Mockevičienė, taip pat netrūksta. Juk dar nelaimėti svarbiausi apdovanojimai, nepastatyta daug mintyse besisukančių spektaklių. Be to, laukia ir puikios sąlygos, nes turi būti restauruojamas pastatas, tad gal atsiras ir naujų, sceną mėgstančių ir jėgas išbandyti norinčių aktorių. Svarbiausia, kai žinai, ko nori, tvirtai žengi pasirinktu keliu. Tuomet ir būni savas – saviems. Tokie jau tie „Savi“...