Sima KAZARIAN

Praeitą penktadienį, pirmą valandą, Šakių viešojoje bibliotekoje atidaryta Inesos Markevičiūtės pano iš odos paroda. Po pusvalandžio svečiai sugužėjo į antrąjį bibliotekos pastato aukštą į Inesos sesers – Vaivos Markevičiūtės knygos „Paliktainiai“ pristatymą.

Seserys – ir panašios, ir skirtingos. Viena jų – dirba su kieta, organiška, sunkiai pasiduodančia ir daug staigmenų baigtiniame rezultate pateikiančia oda, kitai paklūsta žodžiai – lengvi ir daugiaprasmiai žmogaus minties ženklai. Būtent dėl jų „lengvumo“ žodžiai taip sunkiai suvaldomi, išlaviruojami iš banalybės, kuri juo traukia. Tiek Vaivai, tiek Inesai pavyko suvaldyti savo kūrybinę medžiagą ir šį penktadienį jos pristatė savo kūrybą šakiečiams bei jų pasveikinti atėjusiems artimiesiems.

„Ši mano paroda – antroji. Jaučiu, kad darbų kokybė nuo pirmosios parodos gerokai pasistūmėjo į priekį,- pripažino Inesa Markevičiūtė – Viliūšienė. – Per tuos metus daug eksperimentavau su odos faktūra, dažais, spalvomis, kol atradau labiausiai tinkančias mano rankoms priemones.“

 
Inesa pasakojo, kad per šį laikotarpį tarp parodų ir jos asmeniniame gyvenime įvyko daug pokyčių: „Ištekėjau, susilaukiau sūnelio Jonuko. Tapus motina mane užliejo didžiulė įkvėpimo banga, kurios rezultatus šiandien matote. Dėl to esu labai dėkinga savo Jonukui, kad buvo geras vaikas ir leido mamai dirbti“,- šypsojosi menininkė, kuri laisvomis nuo darbo valandėlėmis, miegant sūnui, drėkino, tempė, dažė dideles odos atraižas, kol jos pavirto įdomiais pano.

Inesa Markevičiūtė baigė buhalterijos studijas, įgijo specializaciją žemės ūkio srityje. Tik tris mėnesius Šakių meno mokyklą lankiusi Inesa nepriklauso jokiam menininkų ar tautodailininkų klubui ar organizacijai. „Kuriu savo malonumui ir apie tai negalvoju“,- sakė Inesa.

Nors autorė gimė ir gyvena kaime, jos kūriniuose randame ir urbanistinės kultūros ženklų.

Inesa teigia, kad jai, kaip menininkei, svarbu nuolat tobulėti, siekti kuo didesnio profesionalumo. „Šis mano pano kol kas labiausiai įvertintas. Dabar man jis labai brangus, niekam neparduočiau. Tačiau gal, kai rengsiu dar kitą parodą, jau būsiu padariusi profesionalesnių, nei šitas, ir visai lengvai galėsiu su juo atsisveikinti“,- rodydama į jai labiausiai pavykusį pano, kuriame vaizduojama miesto gatvė, kalbėjo Inesa.

Odininkė mano, kad šie pano dar nėra galutinai baigti – juos užbaigs laikas ir žmonės. „Nublukę, susibraižę, apsitrynę, nučiupinėti, jie pagaliau įgis tobulą vaizdą“,- teigė Inesa, mananti, kad geriausiai technologiškai odą kaip medžiagą veikia laikas.

Vaiva Markevičiūtė, iš Sintautų kilusi jauna rašytoja, jau būdama 18 metų rašė noveles, kurios tapo pagrindu būsimai knygai ir pelnė simpatijas Gintaro Bleizgio, į kurį daug vilčių deda jauni kūrėjai, tikėdamiesi, kad jis juos pastebės. „Aš tai pirkčiau ir skaityčiau tokią knygą, pasakė man G. Bleizgys vieno susitikimo metu ir tai buvo vienas geriausių nutikimų mano gyvenime“,- pasakojo parodos atidarymo metu Vaiva, paprastai nelinkusi daug kalbėti nei apie save, nei apie savo kūrybą.

Knygoje „Paliktainiai“ autorė vaizduoja vienatvės ir susvetimėjimo su kitais ir pačiu savimi palytėtus žmones. Knygos redaktorė Kristina Noreikienė teigia: „Paliktainiai“ – vieta, kur esame palikti ne tik kitų, bet neretai ir savęs. Vieta, kurioje kada nors gyvenime atsiduriame kiekvienas. Vieta, iš kurios kiekvienas, ten atsidūręs, stengiamės išsivaduoti. Vaivos Paliktainių gyventojos – merginos, kurių paveikslus kurdama autorė parodo, kokia vienoda ir kartu kokia skirtinga būna vienatvė.“

Kaip pasakojo Vaivos mama, perskaičiusi knygą ji pamatė, jog visiškai nepažįsta savo dukters: „Iš tiesų, negalėčiau pasakyti, kad mano duktė parašė šią knygą. Tačiau kartu ir nesistebiu, nes Vaiva nuo vaikystės buvo kitokia. Mes net vedėme ją pas psichologą, kuris įvardijo, kad Vaiva per daug gyvena suaugusiųjų gyvenimą, jos problemos nevaikiškos. Kiti vaikai bėgdavo po pamokų žaisti į kiemą, o ji visada skubėdavo prie knygos. Skaitė be galo daug. Didžiuojuosi, kad ji parašė tokią knygą, didžiuojuosi abiem savo dukterimis.“

Kai kurios Vaivos Markevičiūtės novelės publikuotos pačiame prestižiškiausiame Lietuvoje literatūros žurnale „Metai“. Netrukus šios knygos recenzija pasirodys ir „Šiaurės Atėnuose“. Šiuo metu Vaiva yra Vilniaus universiteto lietuvių filologijos trečiojo kurso studentė.