Nors A. Štrimaičiui 99-eri, senolis nesėdi vietoje. Vyriškis turi penkias vištas, kurias kasdien prižiūri, surenka jų kiaušinius. Taip pat senukas turi ištikimiausią augintinį, kuris šiukštu nesitraukia nuo šeimininko kojų – tai kalytė Mirta.

A. Štrimaitis gyveno ir dvasiškai, ir fiziškai sunkų gyvenimą. Vyras likęs vienas it pirštas. Jis turėjo tris vaikus, deja, du iš jų mirė dar tada, kai šeima buvo ištremta į Sibirą. Grįžus Lietuvon A. Štrimaitis su žmona susilaukė trečiojo vaiko, tačiau šis gimė neįgalus. Tėvai savo vieninteliu sūnumi, atiduodami visą savo rūpestį ir meilę, diena iš dienos rūpinosi 50 metų, kol jo gyvybė užgeso. Senolio žmona prieš keletą metų taip pat paliko šį pasaulį.

 

Kaip pasakojo socialinė darbuotoja Ingrida Alkevičienė, kuri kiekviena dieną jau dešimt metų prižiūri A. Štrimaitį, senolis yra labai jautrus.

„Per Vilties ir gedulo dieną Anicetas žiūrėdamas per televiziją rodomas laidas ir verkė, ir šypsojosi. Su tremtimi susiję prisiminimai jam labai svarbūs“, – kalbėjo I. Alkevičienė.

Socialinė darbuotoja taip pat pasakojo, kad senukas jau perskaitė visas bibliotekos knygas apie tremtį, o šiuo metu iš knygos mokosi žmogaus anatomijos.

 

Vienas iš projekto „Integralios pagalbos plėtra namuose Šakių rajone“ partnerių Šakių socialinių paslaugų centras teikia pagalbą ir A. Štrimaičiui. Kiekvieną dieną senolį prižiūri socialinė darbuotoja, du kartus per savaitę pas vyriškį atvyksta ir masažistė Jūratė Jokūbaitienė.

Kaip sakė J. Jokūbaitienė, žmonės, kuriems teikiama integrali pagalba, laukia ne tik pagalbos, bet ir galimybės pasikalbėti.

„Pradėjusi dirbti negalvojau, kad taip prisirišiu prie žmonių, kuriems teikiu pagalbą. Kiekvienas iš jų su nekantrumu laukia susitikimų, nes juos ne tik masažuoju – mes daug kalbamės. Jie nori papasakoti apie jaunystę, pasidalinti prisiminimais, kartu žiūrime nuotraukas. Žmonėms to reikia“, – kalbėjo moteris.

 

Tai, kad 99 metų senolis mokosi, prižiūri ūkį ir užsiima kita veikla, tikriausiai nustebintų ne vieną. Masažistė J. Jokūbaitienė teigė, kad pradėjusi dirbti taip pat nustebo, jog garbaus amžiaus žmogus yra tokios geros fizinės būklės.

„Nepatikėjau, kad Anicetui tiek metų, socialinės darbuotojos klausiau, ar nemeluoja“, – šypsodamasi pasakojo moteris.

A. Štrimaitis negeria jokių vaistų, vienintelis vaistas jam, kaip pasakojo socialinė darbuotoja – vanduo. Pasak I. Alkevičienės, senolio ilgaamžiškumo paslaptis – sveika gyvensena, ir, tikriausiai, – genai.

99-erių metų vyriškiui svetimos ir ligoninės palatos. Senukas ligoninėje dėl nesunkių negalavimų pirmą kartą gyvenime atsidūrė pernai rudenį.

„Anicetas niekada nevartojo alkoholio, nerūkė, kaimiškai maitinosi – manau ir tai lėmė, kad senolis nugyveno tokį gražų amžių“, – teigė socialinė darbuotoja.

 

Masažistė J. Jokūbaitienė teigė, kad vienas iš sunkiausių dalykų – susitaikyti su žmonių, kuriems teikiama integrali pagalba, mirtimis.

„Kiekvieną kartą pamačius, kad skambina socialinė darbuotoja, su baime atsiliepiu, nes žinau, jog gali pranešti apie kurio nors prižiūrimo žmogaus netektį. Juk pagalba daugiausiai teikiama vyresniems žmonėms“, – pasakojo moteris.