Praėjusią savaitę vykusiame Valstiečių ir žaliųjų sąjungos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas naujas partijos pirmininkas. Partiečiai viliasi, kad prasidės naujas ir šviesesnis etapas. Kuris laikas garsiai prabylama, kad stabiliu laikytas skyrius išgyvena krizę. Emocijų, net gandų, liečiančių šį skyrių, netrūksta. Negana to, buvusio pirmininko žmona Genovaitė Bertašienė pasiūlė iš partijos pašalinti Rimą Rauktienę. Tad apie susiklosčiusią situaciją ir kalbiname R. Rauktienę, ilgus metus su buvusiu meru Juozu Bertašium žengusią koja kojon.

Jau viešai įvardijama, kad Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Šakių skyrius išgyvena tiek moralinę, tiek lyderio krizę. Kaip vertinate šią situaciją jūs? Kaip manote, kada ta krizė prasidėjo ir kokios priežastys ją lėmė?

Taip. Mano manymu, Valstiečių ir žaliųjų sąjungos Šakių skyrius išgyvena ir moralinę, ir lyderio krizę. Vykstančius rajone reiškinius stebintiems gyventojams tai yra jau akivaizdu ir iš ankstesnių publikacijų rajono žiniasklaidos priemonėse. Kalbėdama apie krizę partijos skyriuje, negaliu nekalbėti ir apie krizę, palietusią rajono savivaldybę, nes lyderio pozicijose abiejose vietose buvo tas pats žmogus, švelniai tariant, ne itin rūpinęsis, kas nutiktų, jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių tektų palikti užimamas pozicijas. Deja, tai atsitiko. Mūsų lyderis, buvęs rajono meras ir partijos skyriaus pirmininkas, jautėsi vienas galįs priimti sprendimus, ir tiesiog šalia augti kitam lyderiui nebuvo nei galimybių, nei poreikio. Krizė brendo jau seniai. Tiesiog šiuo metu ji apsinuogino ir nebegalėjo pasislėpti.

Kad ir kaip paradoksalu būtų teigti šiomis aplinkybėmis, tačiau partijos skyriaus gyvenime pastebiu kažkokių vilčių suteikiančių požymių. Žmonės nedrąsiai, tačiau pradeda reikšti savo tikrąją nuomonę, kurią daugelis visad turėjo, tačiau neįprasta buvo ją išsakyti. Drąsiau kalba ir jauni, perspektyvūs skyriaus nariai. Esame partinės demokratijos užuomazgose, kai vieno, kad ir stipraus, charizmatiško asmens monologus keičia diskusijos – kartais chaotiškos, dažnokai nerezultatyvios, tačiau diskusijos. Dar tik mokomės ne tik kalbėti, tačiau ir klausytis, išgirsti bei suprasti.

Kas atsitiko skyriuje, kad tiek metų kartu su Juozu Bertašiumi dirbę ir žengę koja kojon staiga atsidūrėte skirtingose barikadų pusėse? O gal tik dabar tai pasimatė viešai?

Šis klausimas, kaip, beje, ir visas šis interviu, man yra labai nemalonus, nes tenka kalbėti apie mano pačios gyvenimą, darbą ir santykius su žmogumi, kuris buvo ne tik mano vadovas, bet ir viso rajono vadovas. Bet aš turėjau ir tebeturiu dar ir kitą vadovą – žmones, kurie mane rinko ir kuriems dirbti yra mano pareiga ir misija. Todėl jaučiau ir jaučiu atsakomybę jiems tarnauti ir paaiškinti, nes tokių klausimų sulaukiu tikrai labai daug.

Tenka kartais nugirsti, kad tai tik moteriškos ambicijos. Buvęs rajono meras paskutiniame savo interviu išsakė visiškai paties sugalvotą motyvą – neva norėjau tapti administracijos direktore, o taip nenutikus – tapau jam priešiška. Beje, už tokius nepamatuotus dalykus, kaip ir už daugelį kitų, J. Bertašius tarybos frakcijos narių akivaizdoje atsiprašė manęs, bet toliau vykę įvykiai patvirtino, jog tai buvo netikra.

Iš tikrųjų ilgą laiką buvusio mero ir jo aplinkos atžvilgiu viešoje erdvėje stengiausi būti itin diskretiška ir tolerantiška. Tai natūralus ir padorus jausmas – neniekinti praeities, kurioje buvo ir pakankamai daug gražių dalykų, nemenkinti tiesiogiai išrinkto mero jo rinkėjų akyse, nekenkti ir partijos autoritetui. Nepaisant to, ne vienas žmogus nemaloniai nustebintas ir net pasidygėjęs atsargiai prasitardavo man apie buvusio mero skleidžiamą absoliučiai jokio ryšio su tikrove neturinčią informaciją mano ir net mano šeimos atžvilgiu. Tačiau dar ir tada man neatrodė, kad reikia viešai prabilti apie tai. Bet paskutiniai išpuoliai partijos skyriaus visuotinio susirinkimo metu parodė, kad mano tylėjimas mąstančių žmonių gali būti suprastas ir priimtas kaip bailumas ar silpnumas. Manau, kad viešai paaiškinti ir gintis visomis įmanomomis priemonėmis yra kiekvieno teisė, o kartais net pareiga, kurią reikia atlikti, kad ir kaip to nesinorėtų…

Kas iš tikrųjų nutiko – aš nežinau. To ne kartą klausiau paties mero ir bendrų aplinkos žmonių. Atsakymo negavau, tik žinau viena – niekada nė vienu žingsneliu nenukrypau nuo bendro mūsų su buvusiu meru darbo savivaldybėje ir visuomeniniuose įsipareigojimuose kelio.  

Jaučiau, kad mūsų keliai pradėjo išsiskirti 2012 m. lapkričio mėnesį, kai merą užklupo teisėsaugos problemos, kurios baigėsi tik 2016 m. gruodžio mėnesį. Tuo laiku, būdama vicemere, kelis mėnesius per mero nušalinimą pagal pareigas privalėjau atlikti jo, būtent mero, pareigas. Jau tada išgirdau nuogąstavimų dėl mano ketinimų tapti mere. Meras labai gerai pažinojo mane, todėl man ir buvo labai keista ir kartu absurdiška – niekada neturėjau tokių minčių, žinau savo galimybes ir, skirtingai negu kai kurie, savikritiškai jas vertinu.

Esu tikra, kad ir rajono bendruomenė per beveik tris dešimtmečius, kai čia gyvenu ir dirbu, pakankamai gerai pažino mano gyvenimo sampratą, kuri nė kiek nepasikeitė, o tik sustiprėjo – laimė būti tarp žmonių, būti naudingai ir teikti džiaugsmą žmonėms.

Visuotinio skyriaus susirinkimo metu buvusio pirmininko sutuoktinė Genovaitė Bertašienė įteikė siūlymą su 25 skyriaus narių parašais jus pašalinti iš partijos, motyvuodama, kad jūs įvairiomis formomis ir jau seniai teršiate partijos vardą. Kada apie tokį siūlymą sužinojote jūs ir kaip jį vertinate?

Objektyviai turbūt tai reikėtų vertinti kaip demokratijos apraišką. Tačiau žinant aplinkybes, bent jau dalies tų parašų surinkimo kontekstą – paskubomis, prieš pat partijos skyriaus susirinkimą, neleidžiant pasirašantiems apgalvoti ir įsigilinti į tokio siūlymo esmę, argumentus ir įrodymus, jei jų būtų... Gerai pažinodama „akcijos“ organizatorius, jų veiklos metodus, neabejoju ir net žinau, kad tarp pasirašiusiųjų yra ir dalis žmonių, nuoširdžiai besigailinčių dėl tokio savo poelgio. Tačiau aš juos pakankamai gerai suprantu – kažkada ir aš sunkiai atsispirdavau, o kartais, reikia pripažinti, ir nepajėgdavau atsispirti analogiškam spaudimui. Kad įgytum tvirtą stuburą, išmoktum ir galėtum apginti savo įsitikinimus, reikia ilgai virti politiniame katile, pagardintame ne vienu pūdu druskos. Tikiuosi, jog kai kam tai bus savotiška pamoka, priversianti ateityje bent ilgiau pamąstyti, prieš „atiduodant“ savo parašą.

Kita vertus, gyvenime niekas nevyksta be reikalo, atsitiktinai. Štai man nedalyvaujant pašalinimą iš partijos, kurios narė esu penkerius metus, be jokių tam įrodymų, tik kažkokių išsigalvojimų ir paskalų pagrindu organizavę ir vykdę žmonės tokiu būdu geriausiai prisistatė patys bendrapartiečiams ir rajono bendruomenei. O man tą penktadienį ir šeštadienį teko garbė Tarptautinėje parodoje „Adventur 2017“ atstovauti ne tik įmonę „Gulbelė“, kurioje šiuo metu dirbu, bet ir visą Zanavykijos kraštą, pristatant „Ragaučių“ ir pasakojant visos Lietuvos žmonėms ir užsienio svečiams apie zanavykų papročius, jų gyvenimo būdą ir garbų orumą.

Ar iš tikrųjų, kaip buvo kalbama susirinkime, per Seimo rinkimus agitavote ne už savo partijos kandidatą Rimantą Valiuką?

Tai visiškas absurdas. Man net gėda apie tai kalbėti. Vieną kartą esu kaltinama ir, beje, paties buvusio mero, kad per mero rinkimus agituoju už Bernardiną Petrą Vainių. Šį kartą jau girdžiu, kad per Seimo rinkimus agitavau prieš R. Valiuką. Visiškai atsakingai besidomintiems paaiškinu, kad jokios agitacinės veiklos pastaruosiuose rinkimuose nevykdžiau. Tai tiesa.

Buvo viešai įvardyta, kad jūs skaldote skyriaus narius, nuteikinėjate juos vienas prieš kitą. Iš kur tokios kalbos?

Ko gero, vienas tikslų – apjuodinti, sunaikinti Rauktienę ir kitiems parodyti, kas laukia kitaip manančių – kad nesugalvotų panašiai elgtis. Nes didžiausia mano „nuodėmė“ kol kas yra ta, kad savivaldybės tarybos frakcijoje, bendruose tarybos ir partijos skyriaus valdybos ar aktyvo susirinkimuose turiu ir atvirai reiškiu savo nuomonę. O kai kam tai nebuvo įprasta, yra visiškai nepriimtina ir, ko gero, griauna kažkokius planus ar bent apsunkina jų realizavimą. Aš taip manau.

Ar jūs savo ateitį matote šioje partijoje? Ką po tokio siūlymo galvojate daryti? Ar turite ir kokios jūsų politinės ambicijos?

Partijos skyriuje vis tiktai vykstant poslinkiams ne į blogą pusę, dėl tokių išpuolių prieš mane, kokie vyko praėjusį penktadienį, nekyla minčių pačiai viską mesti ir pasitraukti, netgi priešingai – tai motyvuoja būti dar aktyvesnei. Tuo labiau, kad tas sunkiai suvokiamas, objektyviai niekuo nepagrįstas didžiulis priešiškumas mano asmeniui, ko gero, tik patvirtina, jog iš esmės tai yra nepakantumas kritikai ir priešinimasis pokyčiams. Juk niekam nebuvo paslaptis, kad aš kėliau klausimus buvusiam merui dėl visiškai nesuprantamų šios kadencijos pradžios savivaldybės administracijos formavimo principų, kurie, deja, rajono savivaldybės nekilstelėjo į aukštesnį lygį, anaiptol..., dėl vienasmeniškų sprendimų visais kitais aktualiais klausimais, dėl merą supančios aplinkos... Atsakymų nebuvo. Kaip visa tai vyko, manęs netenkino ir neramino, todėl aš atsisakiau mero man siūlytų, beje, labai mielų praeityje buvusių tarybos sekretorės pareigų, kuriose aš dirbau net 14 metų...

Kiekvieną dieną įvyksta kažkas naujo, ne visada gražaus ir gero, bet viskas dėliojasi po truputėlį į savo vietas. Amžinieji dėsniai veikia.

Nepaisant pakankamai slogios mūsų šiandieninio interviu temos, artėjant savaitgaliui, ne už kalnų jau esančiam kasmetinio atsinaujinimo laikui – pavasariui, norisi prisiminti ir labai daug gražių buvusio mero jo pirmųjų kadencijų laiku padarytų darbų aukštesnei rajono žmonių gyvenimo kokybei, pluoštus drauge iškedentų popierių, tūkstančius mero suvažinėtų kilometrų po ministerijas vis kažko ieškant rajonui ir daugybę išgyventų bendrų džiaugsmų ir rūpesčių, pastangų ir nusivylimų. Bet tai taip gyvenimiška... Ir norisi palinkėti savo buvusiam vadovui – merui ir mums visiems, kur mes bebūtume ir ką bedarytume, gerbti kitokią nuomonę turinčius žmones, suvokti, kad nė vienam iš mūsų nėra suteikta teisė jaustis esančiam aukščiau už kitus ir svarbiausia sugebėti gyventi darnoj su tvirtu žinojimu, kad viską darau teisingai... Kaip tam posaky – taip, kaip sąžinė liepia... Kiekvieno. Tada ir žmonės lengviau atsirinks, kuo tikėti.