Ketvirtadienį vykusiame rajono socialinių darbuotojų pasitarime dalyvavo Suvalkijos regiono Anoniminių alkoholikų (AA) draugijos, vienijančios aštuonias grupes, atstovas Antanas. Vyras pasidalijo savo istorija, kodėl pradėjo gerti ir kaip pavyko išbristi iš alkoholizmo liūno.

Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad AA – tai draugija, kurioje dalijamasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, siekiant padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo. Vienintelė sąlyga norinčiam būti draugijos nariu – noras mesti gerti. Jau 19m. anoniminių alkoholikų draugijai priklausantis Antanas atvyko pasidalyti savo istorija ir informacija, kur su alkoholizmu susijusių problemų turintys žmonės galėtų rasti pagalbos. Sveikimo (draugijoje vadinama dvasinė) programa susideda iš 12 žingsnių. Antanas pasakojo, jog svarbu ne kovoti su šia liga, bet mokėti su ja susigyventi.

„Jau 19 metų kaip nevartoju alkoholio. Pasirodo, galima ir gyventi, ir linksmintis, dalyvauti ir vestuvėse, ir jubiliejuose. Visi tie kompleksai, kurie mane kažkada valdė, kai galvojau, kad tik išgėręs galiu dainuoti ir šokti, galiu pasakyti kalbą, paprasčiausiai linksmintis, – visa tai buvo mano galvoje. Aš kitaip gyventi nemokėjau. Šiandien viskas kitaip. Gyvenimas susidėliojo kitaip. Pamačiau daug gražių dalykų per visus šiuos metus, sutikau daug žmonių, susiradau draugų“, – pasakojo iš alkoholizmo liūno išbridęs asmuo.

Kol Antanas nebuvo atradęs AA draugijos, su alkoholizmu mėgino kovoti ir kitais būdais. Savo šeimai norėdamas įrodyti, kad gali pasikeisti, – užsikodavo. Be alkoholio pavyko išgyventi metus laiko, tačiau, kaip pasakojo pats Antanas, jis visą laiką buvo piktas. Piktas ant savęs ir ant kitų. Antanas taip pat jautė pagiežą ir baimę, jog išgėręs jis numirs.

„Galvojau, kad jau susigyvenau su tuo, kad nebegersiu, kad man to nebereikia. Tačiau nieko panašaus. Man tereikėjo ištiesti ranką ir paimti stikliuką ir vėl viskas prasidėjo iš pradžių. Tada sekė antras kodavimas. Po kurio laiko visai netikėtai pamačiau skelbimą apie draugijos susirinkimus, nuvažiavau, tikėdamasis sulaukti pagalbos“, – pasakojo svečias.

Antanui iš pradžių pasirodė keista ir nepriimtina, kad skaitiniuose labai dažnai figūruoja Dievas, nes vyras buvo netikintis. Tačiau jis vėliau suprato, kad kiekvienas gali pasirinkti, kuo jam tikėti.

„Mes tai vadiname aukštesne jėga. Man buvo pateiktas pavyzdys – štai už lango auga medis, jį galima pasirinkti aukštesne jėga, jis didesnis ir aukštesnis. Man labai patiko tie žmonės, kurie renkasi draugijoje. Savo aukštesniąja jėga pasirinkau tą grupę žmonių, kurie buvo blaivūs dvejus, trejus ar daugiau metų. Man tai padėjo. Aš tikėjau: jeigu jie gali, tai ir aš galiu. Supratau, kad gyvenime man dar labai daug visko reikia pakeisti. Visų pirma – požiūrį į alkoholį. Kad tai yra liga, aš taip pat supratau tik atėjęs į draugiją. Visą laiką galvojau, kad tai paprasčiausias valios neturėjimas“, – savo istorija dalijosi vyras.

Anot Antano, žmogų, supratusį, kad alkoholizmas yra liga ir kad jis serga, reikia užjausti. Tokiam žmogui reikia padėti, jeigu jis vis dar neranda savo kelio. Kelio pasveikimo link.

Antanas dėkojo už suteiktą galimybę pasidalyti savo istorija ir atvirai kalbėjo manantis, kad vis dar trūksta draugijos bendradarbiavimo su socialiniais darbuotojais. Vyras pasakojo dažnai iš socialinių darbuotojų girdintis pasiteisinimus, jog jie negali siūlyti alkoholizmo kamuojamiems žmonėms apsilankyti draugijos susitikimuose, nes jie gali įsižeisti arba supykti.

„Bendradarbiavimas, lankymasis rizikos šeimose ir kalbėjimasis žmogui būtent ir atveria akis. Daug kur važinėju, dalyvauju susirinkimuose. Deja, dažnai į juos ateina ne tie žmonės, kuriems reikia pagalbos, bet jų artimieji. Tie, kuriems reikia pagalbos, nepripažįsta, kad serga. Ir aš tą patį dariau. Prisipažinimas man buvo labai sunkus. Šiandien galiu tiesiai šviesiai prisistatyti, kad aš esu Antanas ir aš esu alkoholikas. Dabar manęs šie žodžiai nebežeidžia. Anksčiau šie žodžiai man buvo juodi, juos pasakius, atrodė, prasivers žemė ir aš prasmegsiu. Galėjau save pavadinti pijoku ar dar kažkuo, bet alkoholiku – niekada“, – kalbėjo Antanas.

Į draugijos susirinkimą vyras pirmą kartą atėjo būdamas 48 m., dabar, per tuos 19 m., jis daug ko išmoko. Savo gyvenimą pakeitė 180 laipsnių. Kaip septynerių metų vaikas, besiruošiantis eiti į pirmą klasę, taip ir Antanas visko mokėsi iš naujo.

„Mano gyvenimas pasidarė labai įdomus ir spalvingas. Savyje kiekvienais metais atrasdavau vis kažką naujo. Iki tol aš savęs nepažinojau. Tie dalykai, kurių išmokau, kurie mane daro kitokį, būtent ir padėjo sveikti nuo alkoholizmo. Tiesa, pas mus nėra pasakymo „aš pasveikau“. Praėjo jau 19 m., galėčiau nedalyvauti grupės veikloje, man viskas gerai. Tačiau yra atvejų, kai, atrodo, atsisėda velniukas ant peties ir ragina, sakydamas, kad nieko nenutiks išgėrus vieną stikliuką. Tokiu atveju atsidurčiau ten, kur buvau prieš 19m. O aš to nenoriu. Dabar mano gyvenimas yra gražus. Kaip priklauso, ir su problemomis, su rūpesčiais. Ir jis tęsiasi“, – baigdamas pasakoti savo istoriją kalbėjo Antanas.