Antradienį savivaldybės posėdžių salėje žmonių bendrijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova bei bendrijos projektų vadovė Jurgita Solodnikienė kalbėjo apie naujo tipo paslaugas neįgaliesiems asmenims. Nors akcentuojama, kad daugelis paslaugų negalią turintiems žmonėms turėtų būti savaime suprantamas dalykas, deja, dažnos teikiamos tik pagal projektus, ir dažniausiai ne kaimiškose vietovėse. Kada ši situacija keisis, neaišku, nes tokio pobūdžio kalbos girdimos ne pirmi metai.

Bendrijos projektų vadovė J. Solodnikienė kalbėjo, kad reikia kalbėti ne apie paslaugų kiekybę, bet kokybę. Be to, ji priminė, kad yra galimybė pasinaudojant europine parama pritraukti lėšas ir teikti paslaugas negalią turintiems asmenims, tad ragino nesnausti bendruomenėms, vietos veiklos grupėms. Pasak viešnios, būtent iniciatyvoms, kylančioms iš vietinio lygmens, yra skiriamas didesnis dėmesys. Moteris atvira – nors Neįgaliųjų integracijos įstatymas priimtas dar 1991 m., tačiau dėl nepritaikytos aplinkos, neišvystyto pagalbos tinklo, paslaugų neprieinamumo neįgalieji yra atskirti nuo visuomenės. Jai pritardama „Vilties“ vadovė D. Migaliova sako, kad paslaugos turi būti individualizuotos ir pritaikytos atsižvelgiant į kiekvienos šeimos ir neįgaliojo poreikius, tačiau taip nėra. Štai ji pateikė pavyzdį ir dėl laikino atokvėpio paslaugos. Įgyvendinant projektą ši paslauga kai kuriuose regionuose buvo teikiama, tačiau per metus asmeniui priklauso 10 dienų ir, gavus paslaugą vienais metais, kitais į ją pretenduoti negali. Turbūt nereikia ir atsakymo, ar to pakanka, kai neįgalius vaikus auginantys suaugę dažniausiai pervargę, pagalbos iš šono negauna, be to, kaip byloja statistika, dažnai auginti tokius vaikus lieka vienos mamos, nes tokios šeimos dažniau išsiskiria. Tad J. Solodnikienė susitikimo Šakiuose metu nemažai kalbėjo apie naujo tipo paslaugas, kurios būtinos, kad neįgalieji jaustųsi pilnaverčiais žmonėmis. Pirmiausiai ji pabrėžė asmeninio asistento paslaugą, kai neįgaliam asmeniui yra teikiama konkreti pagalba. Galbūt padedama judėti, pavalgyti, patekti į konkrečią vietą ir pan., kad neįgalusis būtų kiek įmanoma savarankiškesnis. Tiesa, į klausimą, ar norėtų gyventi atskirai nuo tėvų, salėje sėdintys Šakių neįgaliųjų dienos centro lankytojai nė vienas neatsakė teigiamai.

„Gyvenu su mama, kad aš nepratęs vienas. Nenorėčiau“, – sakė negalią turintis rajono gyventojas.

Taip, daugelis jų nepratę ir net neįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kitaip. Todėl „Vilties“ projektų vadovė ir kalba apie jau minėtą laikino atokvėpio paslaugą, kurią gautų intensyvios priežiūros reikalaujantys asmenys bei jų artimieji. Šios paslaugos esmė, kad socialinis ar kitas darbuotojas kurį laiką atliktų tėvų ar globėjų funkcijas, mat dabar neįgalius vaikus auginantys tėvai negali sirgti, nekalbant apie laisvalaikį sau, atostogas. Svarstoma, kad tokios paslaugos galėtų būti teikiamos negalią turinčio žmogaus namuose, nes dažnai raidos sutrikimų turintiems asmenims sudėtinga keisti vietą.

„Tai turi būti norma, o ne projektiniai dalykai“, – pabrėžė D. Migaliova, pridūrusi, kad tikslas – jog ši paslauga patektų į socialinių paslaugų katalogą.

Taip pat kalbama ir apie atvejo vadybininko paslaugą. Tai tokie specialistai, kurie organizuotų paslaugų teikimą, teisinę pagalbą ir pan., mat šeimoje gimus neįgaliam vaikui šeima patiria stresą, dažnai nežino, kaip toliau gyventi, kur kreiptis. Ne kartą akcentuota ir tai, kad išvardinti dalykai turėtų būti valstybės prioritetų viršūnėje, tačiau... Kada iš esmės situacija keisis, galima tik spėlioti, nes ir rajone tokio pobūdžio susitikimas jau ne pirmas ir ne antras.