Šakių vaikų dienos centro „Šypsenos“ darbuotojas Linas Arštikaitis prieš keletą metų susidomėjo fotografija, todėl svajoja save realizuoti ne tik darbe su vaikais, bet norėtų keliauti po pasaulį. D. Pavalkio nuotr.
Raminta MAJAUSKAITĖ
24-erių šakietis Linas Arštikaitis jau daugiau nei treji metai dirba socialinio darbuotojo padėjėju Šakių vaikų dienos centre „Šypsenos“. Šiuo metu vaikų dienos centre, kaip ir kasmet, būriuojasi vaikai, susirinkę į vieną iš trijų stovyklos pamainų. Kalbamės su Linu apie jo savanorystės patirtis, taip pat gal net vyrams kiek neįprastą darbą su vaikais bei neapleidžiančias svajones.
Du gyvenimai
Kaip pasakoja pats L. Arštikaitis, vaikų dienos centre jis ne tik žaidžia su vaikais, bet tenka drauge su jais ir namų darbus ruošti, palydėti juos ten, kur reikia nuvykti, ir valyti, ir tvarkytis.
„Esame viena didelė šeima. Tačiau grįžus namo mano vaidmuo persijungia. Skiriasi bendravimas su vaikais ir su šeimos nariais ar draugais. Veiklos bei darbai visiškai kitokie namuose, tad darbinį ir asmeninį gyvenimą atskiriu nesunkiai“, – džiaugiasi vaikų dienos centro darbuotojas Linas.
Savanorystė
Šiuo metu L. Arštikaitis mokosi Lietuvos sporto universitete ir siekia įgyti treniravimo sistemų bakalaurą, tačiau sako, kad daugelis žinių atėjo ne per studijas, o per savanorystę. Linas aktyvus jau nuo mokyklos laikų. Jis dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, priklausė mokinių tarybai.
„Mano savanorystės bagaže daug įvairių veiklų, tačiau pagrindą sudaro vaikų vasaros stovyklos. Čia savanoriauju maždaug nuo penkiolikos. Mama nuo mažens pratino būti tarp žmonių, užsiimti prasminga veikla, padėti kitiems, ji ir paskatino tapti vaikų dienos centro stovyklos dalimi – iš pradžių dalyvauti kaip dalyviui, vėliau kaip savanoriui. Pripratau prie to, neįsivaizduoju vasaros be stovyklos vaikų. Kasmet artėja vasara ir jau žinai, kad nieko planuoti nereikia. Tai natūralus reiškinys“, – pasakoja L. Arštikaitis.
Žavintys skirtumai
„Vasarą daugiau veiklų vyksta gryname ore, o per mokslo metus tenka labiau susikoncentruoti į vaikų mokslus, drauge ruošti namų darbus. Tai kartais tampa sudėtinga. Ne paslaptis, jog daugelis vaikų dienos centrą lankančių vaikų turi problemų šeimose. Problemos atėjus čia nepradingsta. Su kai kuriais vaikais iš tikrųjų yra sudėtingiau, pasitaiko atsikalbinėjimų, motyvacijos praradimų. Kiti priešingai – yra labai meilūs, visada nori pagelbėti vadovams ir aplinkiniams. Taigi, vaikai be galo skirtingi, tačiau tikriausiai šis darbas tuo ir žavus – vis naujais pasitaikančiais iššūkiais“, – paaiškina Linas.
Kaip išduoda L. Arštikaitis, vaikai skirtingai išreiškia meilę. Tie, kurie turi daugiau niūresnių emocijų, dažniau suirzę – atsitraukia, užsisklendžia savyje. Kiti, atvirkščiai, nori viso įmanomo dėmesio, mėgsta šilumą. Tačiau vaikinas visada stengiasi išlikti profesionalus ir paskirstyti savo laiką ir šilumą tolygiai, nei vieno vaiko neatstumti, suprasti kiekvieno problemas ir padėti įveikti sunkumus, nesvarbu – jie būtų didesni ar mažesni.
Šypsena
L. Arštikaitis svarbiausia socialinio darbuotojo savybe įvardija nuoširdumą, sako, jog vaikai labai greitai tai pastebi ir pajaučia.
„Mane labiausiai džiugina, kada vaikai atranda kažką naujo, kada supranta, kad jiems gali pavykti, po sunkaus meto vėl pradeda pasitikėti savimi. Kada užsiima nauja veikla, ja gyvena, apie ją pasakoja su šypsena – tada jaučiuosi įvertintas ir būtent tai mane motyvuoja. Be to, smagu ir tėvų palaikymas. Šeimos džiaugiasi rezultatais, gerbia mūsų darbą, noriai prisideda kuo galėdami“, – dalijasi patirtimi vaikų dienos centro darbuotojas.
Svajonės
Kaip sako Linas, tikriausiai, jog dabar studijuoti rinktųsi socialinius mokslus, nes, jo nuomone, bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, būtent per bendravimą atsiveria naujos galimybės, nauji potyriai. Socialinis gyvenimas daug ko išmoko.
Linas prieš daugiau nei dvejus metus susidomėjo fotografija. Pastaruoju metu daug fotografuoja ir filmuoja. Jis prisidėjo ir prie verslininko Tado Bybarto komandos „Šlepetija racing“ įkūrimo. Linas garsiai svajoja išvykti, pamatyti daugiau pasaulio. Nori realizuoti save fotografijos srityje, išvykti, pasiimti kamerą, filmuoti gamtą, parodyti žmonėms, kas vyksta kitame pasaulio kampelyje, svarsto apie istorijų bei potyrių aprašymą, kuris priverstų žmones susimąstyti. Tačiau jis visados žada sugrįžti pas vaikus.
„Esame viena didelė šeima. Tačiau grįžus namo mano vaidmuo persijungia. Skiriasi bendravimas su vaikais ir su šeimos nariais ar draugais. Veiklos bei darbai visiškai kitokie namuose, tad darbinį ir asmeninį gyvenimą atskiriu nesunkiai“, – džiaugiasi vaikų dienos centro darbuotojas Linas.
Savanorystė
Šiuo metu L. Arštikaitis mokosi Lietuvos sporto universitete ir siekia įgyti treniravimo sistemų bakalaurą, tačiau sako, kad daugelis žinių atėjo ne per studijas, o per savanorystę. Linas aktyvus jau nuo mokyklos laikų. Jis dalyvaudavo įvairiuose renginiuose, priklausė mokinių tarybai.
„Mano savanorystės bagaže daug įvairių veiklų, tačiau pagrindą sudaro vaikų vasaros stovyklos. Čia savanoriauju maždaug nuo penkiolikos. Mama nuo mažens pratino būti tarp žmonių, užsiimti prasminga veikla, padėti kitiems, ji ir paskatino tapti vaikų dienos centro stovyklos dalimi – iš pradžių dalyvauti kaip dalyviui, vėliau kaip savanoriui. Pripratau prie to, neįsivaizduoju vasaros be stovyklos vaikų. Kasmet artėja vasara ir jau žinai, kad nieko planuoti nereikia. Tai natūralus reiškinys“, – pasakoja L. Arštikaitis.
Žavintys skirtumai
„Vasarą daugiau veiklų vyksta gryname ore, o per mokslo metus tenka labiau susikoncentruoti į vaikų mokslus, drauge ruošti namų darbus. Tai kartais tampa sudėtinga. Ne paslaptis, jog daugelis vaikų dienos centrą lankančių vaikų turi problemų šeimose. Problemos atėjus čia nepradingsta. Su kai kuriais vaikais iš tikrųjų yra sudėtingiau, pasitaiko atsikalbinėjimų, motyvacijos praradimų. Kiti priešingai – yra labai meilūs, visada nori pagelbėti vadovams ir aplinkiniams. Taigi, vaikai be galo skirtingi, tačiau tikriausiai šis darbas tuo ir žavus – vis naujais pasitaikančiais iššūkiais“, – paaiškina Linas.
Kaip išduoda L. Arštikaitis, vaikai skirtingai išreiškia meilę. Tie, kurie turi daugiau niūresnių emocijų, dažniau suirzę – atsitraukia, užsisklendžia savyje. Kiti, atvirkščiai, nori viso įmanomo dėmesio, mėgsta šilumą. Tačiau vaikinas visada stengiasi išlikti profesionalus ir paskirstyti savo laiką ir šilumą tolygiai, nei vieno vaiko neatstumti, suprasti kiekvieno problemas ir padėti įveikti sunkumus, nesvarbu – jie būtų didesni ar mažesni.
Šypsena
L. Arštikaitis svarbiausia socialinio darbuotojo savybe įvardija nuoširdumą, sako, jog vaikai labai greitai tai pastebi ir pajaučia.
„Mane labiausiai džiugina, kada vaikai atranda kažką naujo, kada supranta, kad jiems gali pavykti, po sunkaus meto vėl pradeda pasitikėti savimi. Kada užsiima nauja veikla, ja gyvena, apie ją pasakoja su šypsena – tada jaučiuosi įvertintas ir būtent tai mane motyvuoja. Be to, smagu ir tėvų palaikymas. Šeimos džiaugiasi rezultatais, gerbia mūsų darbą, noriai prisideda kuo galėdami“, – dalijasi patirtimi vaikų dienos centro darbuotojas.
Svajonės
Kaip sako Linas, tikriausiai, jog dabar studijuoti rinktųsi socialinius mokslus, nes, jo nuomone, bendravimas yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, būtent per bendravimą atsiveria naujos galimybės, nauji potyriai. Socialinis gyvenimas daug ko išmoko.
Linas prieš daugiau nei dvejus metus susidomėjo fotografija. Pastaruoju metu daug fotografuoja ir filmuoja. Jis prisidėjo ir prie verslininko Tado Bybarto komandos „Šlepetija racing“ įkūrimo. Linas garsiai svajoja išvykti, pamatyti daugiau pasaulio. Nori realizuoti save fotografijos srityje, išvykti, pasiimti kamerą, filmuoti gamtą, parodyti žmonėms, kas vyksta kitame pasaulio kampelyje, svarsto apie istorijų bei potyrių aprašymą, kuris priverstų žmones susimąstyti. Tačiau jis visados žada sugrįžti pas vaikus.
Diana iš Panovių:
