„Emigracijoje buvo gerai, bet negyvenau visaverčio gyvenimo ir visą laiką sukosi mintis, kad nenoriu senatvėje sėdėti ir gailėtis, kad nepabandžiau“, – kalba šakietė Kristina Bagdonaitė-Valaitienė. Vienuolika metų ji gyveno ir dirbo Danijoje, o dabar džiaugiasi, kad jau pusmetį gali mėgautis išsipildžiusia svajone – moteris Šakiuose atidarė šunų kirpyką „Gizi Missi“, į kurią, pasirodo, užsuka ne tik šunys, bet ir katinai ar net triušiai.
Šeštadienį susitinkame jos jaukioje kirpykloje, kur pirmieji prie durų jau laukia smalsūs ir draugiški Kristinos augintiniai Giza ir Karamelis. Tas pusdienis buvo paskirtas patalpų puošimui, o klientų tą dieną sąraše nebuvo, nors kartkartėmis suskambėdavęs telefonas neleisdavo jų pamiršti. Paradoksalu, bet šiandien šunų apsuptyje dirbanti moteris prisipažįsta, jog vaikystėje jų bijojo – turėjo nepagrįstą baimę. Tačiau ši išgaravo kartu su pirmuoju šunimi ir šiandien ta baimė yra virtusi tikriausia meile keturkojams.
„Dabar be šunų ir šios veiklos savo gyvenimo nebeįsivaizduoju“, – ši mintis pokalbio metu iš moters lūpų nuskamba ne kartą. 
Gyvenimas Danijoje Kristinai Bagdonaitei-Valaitienei atnešė patirčių, kurios galiausiai atvedė prie išsipildžiusios svajonės – savo šunų kirpyklos. Būtent augintinis Marlis (dešinėje) tapo pirmuoju modeliu ir paskatino gilintis į keturkojų grožio pasaulį. Asmeninio archyvo nuotr.
Kristina prisimena savo išvykimo į Daniją momentą, kai pasiėmė visai nekaltų nemokamų atostogų trims mėnesiams, o šie...virto vienuolika metų emigracijoje. Šakietė darbavosi kartu su kitais lietuviais – valydavo keltus, plaukiančius į Kopenhagą, vėliau – danų namus, vasarnamius, biurus. Vargino naktinės pamainos, o dar labiau už jas – nuolatinis širdį spaudžiantis namų ilgesys.
„Labiausiai man trūko artimųjų – šeimos, draugų. Kaskart, kai grįžus namo tekdavo važiuoti atgal į Daniją, graudindavausi, gelbėdavo vien tai, kad galima susiskambtini vaizdo skambučiais“, – atvira Kristina. 
D. Pavalkio nuotr.
Ji puikiai prisimena akimirką, kai vieną kartą važiuodama iš Lietuvos atgal į Daniją pravirko mašinoje – vyras tiesiog nuspaudė stabdžius, sustojo ir čia pat paragino pagaliau žengti bent mažą žingsnį svajonės link. Taip Kristina ir užsiregistravo į šunų kirpimo kursus Vilniuje. O šunų kirpyklos idėja jai gimė pamažu ir dėl praktinių sumetimų, mat Danijoje kirpimo paslaugos buvo brangios, todėl šeimininkė savo numylėtąjį Marlį ėmėsi kirpti pati, mokydamasi iš internetinių vaizdo įrašų. 2019-aisiais Kristina baigė 180 valandų trukmės mokymus Vilniuje, o grįžusi į Daniją ji metė ankstesnius darbus ir, mokėdama vos du daniškus žodžius – „labas“ ir „ačiū“ – internete parašė pirmąjį skelbimą apie tai, jog kerpa šunis. Taip atsirado pirmosios klientės, tapusios draugėmis ir kalbos mokytojomis, o vėliau – ir nuolatiniai užsakymai. Per penkerius metus Danijoje Kristina sukaupė tvirtą profesinį pagrindą ir pasitikėjimą, jog pasirinktą amatą puikiai išmano.
Atrodytų, jog šioje vietoje galėtų būti ir laiminga istorijos pabaiga bei svajonių emigracijos scenarijus: mylimas darbas, gyvenimas prie jūros, solidus uždarbis, leidžiantis pakeliauti, tačiau emocinė kaina kasmet tik augo...
D. Pavalkio nuotr.
„Aš dabar kasdien su džiaugsmu keliuosi į darbą, mėgaujuosi viskuo čia, nes ten negyvenau visaverčio gyvenimo. Kad ir kaip bebūtų, kas ką besakytų, tu ten visavertiškai negyveni. Tą girdžiu ir iš kitų emigracijoje gyvenančių lietuvių“, – šiandien atvirai kalba Kristina ir priduria, kad jai asmeniškai didžiausia našta buvo kalba ir nuolatinis svetimumo jausmas.
„Danų kalba man iki šiol kelia neigiamas emocijas, laužai tą liežuvį, bet vis tiek niekad nepasakysi taip, kaip pasakytum lietuviškai“, – pripažįsta ji ir priduria, kad ilgėjosi absoliučiai visko – savų gatvių, kultūros, galimybės bet kada nuvažiuoti papliurpti su drauge prie kavos puodelio. Todėl natūraliai išaušo ta diena, kai Kristina garsiai išdrįso ištarti: „Noriu namo ir noriu šunų kirpyklos Lietuvoje.“
Sprendimas, sako ji, nebuvo lengvas, nes emigracijoje šeima buvo užsitikrinusi aprūpintą gyvenimą.
„Mes ten tikrai gerai gyvenome – galėjome daug ką sau leisti, keliauti. Bet vis tiek buvom kažkada juokais pasakę: penkeri metai ir užtenka“, – pasakoja ji.
Kristina grįžo truputį anksčiau už vyrą – šių metų kovo pabaigoje ji jau buvo Šakiuose ir planavo naują etapą. Tuo metu, kai Kristina pradėjo ieškoti patalpų Šakiuose, aplinkui netrūko skeptikų.
„Šakiuose nėra šunų“, – tokiais žodžiais palydėdavo moters svajonę jie. Buvo siūlymų vykti dirbti į Kauną, tačiau Kristina nusprendė pirmiausia pabandyti namuose, nes išvykti visada suspės. „Kirpykla dabar tokia, apie kokią svajojau, o ir šunų, pasirodo, Šakiuose yra užtektinai“, – šypsosi pašnekovė ir trumpai papasakoja, ką reiškia linksmas pavadinimas. „Gizi Missi“ – taip meiliai danė draugė kviesdavo iš prieglaudos paimtą Kristinos šuniukę Gizą.
„Man tiesiog patiko tas skambesys, todėl ir palikau tokį pavadinimą. Juolab visas šis kelias prasidėjo Danijoje, tad kirpykloje liko ir dalelė tos istorijos“, – aiškina ji. 
D. Pavalkio nuotr.
Šiandien Kristina prisipažįsta, jog vis dažniau pagauna save galvojant paprastai – laimė labai žemiška ir čia pat – namuose.
„Buvau pasiilgus šitokio gyvenimo...“ – atsidūsta su šypsniu lūpose.
„Gizi Missi“ jai ne tik darbas ar verslas, bet seniai brandintos svajonės išsipildymas ir labai aiškus atsakymas į kadaise lydėjusią abejonę: senatvėje ji tikrai nesigailės neišdrįsusi.
„Gyvenimas trapus ir vienintelis, todėl kartais verta surizikuoti. O drąsiausias sprendimas dažnai nėra bėgti kuo toliau, o grįžti namo ir pagaliau padaryti tai, apie ką ilgai tyliai svajojai“, – baigdama pokalbį sako Kristina.
Ramūnas iš Šakių:
