Nors už lango – XXI a., realybė tokia, kad daugelis kaimuose gyvenančių žmonių vis dar geria vandenį iš šulinių, dažnai net nesusimąstydami, ar jis nėra užterštas nitratais ar kitomis kenksmingomis medžiagomis. Ar gyventojai tiria šulinių vandens kokybę ir ar saugu vartoti vandenį iš šulinių, teiraujamės tiek specialistų, tiek pačių gyventojų.
Vandens nepritrūksta
Neprisijungę prie viešai tiekiamo geriamo vandens tinklų, o individualiai, iš šulinių geriamuoju vandeniu rajone vis dar naudojasi šimtai gyventojų, kurie patys turi pasirūpinti geriamo vandens sauga ir kokybe.
Lankomės Raninės k. (Kriūkų sen.) pas vietos gyventoją Alfonsą Pažėrienę. Mus pasitikusi garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad į šią sodybą atsikėlė gyventi netrukus po karo. Prieš maždaug šešis dešimtmečius jos šviesaus atminimo vyras, padedamas talkininkų, iškasė šešių žiedų šulinį. Per tą laiką teko pakeisti vieną jo žiedą nauju. Pasak pašnekovės, šulinyje vandens niekada nepritrūksta, tik po žiemos jo lygis buvo nusekęs.
„Šulinio vandenį naudojame ir maistui gaminti, ir prausimuisi. Vanduo į namus tiekiamas hidroforu. Gėles laistome lietaus vandeniu, o kai jo pritrūksta, naudojame vandenį iš prūdo“, – pasakoja sodybos šeimininkė.
Alfonsa kibiru pasemia vandens ir kviečia atsigaivinti karštą penktadienio dieną, patikindama, kad šulinio vanduo labai geras. Paklausta, ar tiria vandens kokybę, moteris atsako, kad pernai specialistai išvalė šulinį.
„Iškasė iš dugno susidariusį smėlį, dumblą. Nuplovė šulinio sieneles. Prašėm, kad nedezinfekuotų. Vanduo ir taip geras. Aplinkui miškas, nelaikom jokių gyvulių. Netyrėm vandens. Patys geriam, esam sveiki, o aš ir 90 metų sulaukiau“, – šypsodamasi Alfonsa kviečia ne tik atsigaivinti, bet ir nusiprausti dubenyje, kuris pripiltas šalto šulinio vandens.
Vanduo slūgso negiliai
Kalbinti Lietuvos geologijos tarnybos (LGT) specialistai teigia, kad šachtinių šulinių vandens kokybei didžiausią įtaką daro į gruntinį vandenį patenkanti paviršinė tarša. Intensyvių liūčių, polaidžio ar potvynių metu į gruntinį vandenį gali patekti trąšų likučiai, nitratai, organinės medžiagos, mikroorganizmai ir kita tarša, ypač jei netoliese yra mėšlidžių, nuotekų kaupimo rezervuarų ar nesandarių nuotekų sistemų.
„Šakių rajono gyventojai šachtiniais šuliniais dažniausiai naudoja gruntinį vandenį – arčiausiai žemės paviršiaus esantį vandeningąjį sluoksnį. Šis vanduo yra tiesiogiai susijęs su krituliais, todėl jo lygis ir kokybė labiau priklauso nuo meteorologinių sąlygų nei gilesnių, spūdinių vandeningųjų sluoksnių. Kadangi Šakių rajonas yra Suvalkijos lygumos dalyje, daugelyje vietų gruntinis vanduo slūgso palyginti negiliai, todėl šuliniai greičiau reaguoja į ilgalaikes sausras, gausius kritulius ir sezoninius gruntinio vandens lygio svyravimus. Dėl intensyvios žemės ūkio veiklos rajone dalyje teritorijų gruntiniame vandenyje gali būti padidėjusios nitratų koncentracijos, todėl šulinių vandens kokybės stebėsena čia ypač svarbi“, – sako LGT laboratorijos vedėja Julita Šiuipienė.
Dėl vandens tyrimų nesikreipia
Specialistų teigimu, šulinio vandens kokybės pokyčius ne visada galima nustatyti pagal jo spalvą, kvapą ar skonį. Net ir skaidrus, bekvapis bei įprasto skonio vanduo gali būti užterštas, todėl vienintelis patikimas būdas įvertinti jo saugumą yra laboratoriniai tyrimai.
Rekomenduojama šulinių vandens kokybę tikrinti bent vieną–du kartus per metus – pavasarį ir rudenį. Tiksliai nustatyti, kiek rajono gyventojų, naudojančių šulinių vandenį, tiria jo kokybę, yra sudėtinga. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) duomenimis, nei šiemet, nei pernai bei užpernai į šią įstaigą dėl šulinių vandens tyrimų rajono gyventojai nesikreipė. 2023 m. buvo ištirti trys šuliniai, viename iš jų buvo nustatytas nitratų viršijimas.
NVSC primena, kad į juos dėl šulinių ar seklesnių nei 50 m vandens gręžinių tyrimų galima kreiptis tuomet, kai jo vandenį maistui vartoja nėščiosios ar kūdikiai iki 6 mėn. amžiaus. Kaip patikslino NVSC Marijampolės departamento Šakių skyriaus visuomenė sveikatos stiprinimo specialistė Violeta Palukaitienė, nors vandens tyrimai finansuojami valstybės biudžeto lėšomis, per 2026 m. I pusmetį niekas nesikreipė dėl šachtinių šulinių vandens kokybės ištyrimo.
„Niekas nesikreipia. Tiesiog nesinaudoja šuliniais, – teigia pašnekovė.
Šiandien daugelis kaimiškose vietovėse gyvenančių žmonių yra įsirengę vandens gręžinius. Kad į įmonę „Šakių vandenys“ kreipiasi nemažai gyventojų dėl leidimų įsirengti gręžinius, patvirtina ir įstaigos vadovas Kęstutis Vilkauskas.
„Išties rajone yra nemažai vietovių, kuriose nėra tiekiamas centralizuotas vanduo. Nors centralizuotas vandens tiekimas planuojamas teritorijose, kuriose gyvena ne mažiau kaip 50 gyventojų, tačiau paslaugas teikiame ir mažesnėse gyvenvietėse“, – tvirtino įstaigos vadovas.
Šulinius užteršia patys
Kalbiname ir visoje Lietuvoje dirbantį šulinių valytoją Darių Deltuvą, kuris teigia gerai pažįstantis mūsų rajono šulinius – žinantis vietovės gruntą ir galimą šulinių gylį. Pasak šio reto amato meistro, Šakių rajone šuliniai dažniausiai yra negilūs, nes čia vanduo slūgso gana aukštai. Vis dėlto pasitaiko ir gilesnių: Slavikuose jis yra valęs 19 žiedų, o Gelgaudiškyje – net 33 žiedų šulinį.
Darius pasakojo, kad šulinius išvalyti dažniausiai prašo vyresnio amžiaus žmonės arba naujakuriai, įsigiję sodybas kaimuose ar vienkiemiuose. Pastarieji dažnai nežino, kas galėjo patekti į ilgą laiką nenaudotą sodybos šulinį. Pašnekovas teigia, kad pastaruoju metu žmonės valo ir ilgai nenaudojamus šulinius, nes vis dažniau pagalvoja apie įvairias grėsmes, taip pat ir apie karo atvejį – jei būtų sutrikdytas centralizuotas vandens tiekimas, turėti švaraus vandens šaltinį taptų itin svarbu.
Pašnekovas priduria, kad šulinių turėtojų sumažėjo pradėjus gyvenvietėse, net ir mažesniuose kaimuose, įrengti centralizuotą vandens tiekimą.
Paklaustas apie radinius šuliniuose, Darius pasakoja, kad yra aptikęs įkritusių gyvūnų – žiurkių, žalčių, kačių, taip pat ir šikšnosparnių, apsigyvenusių šuliniuose. Be to, tenka rasti įvairių žmonių pamestų daiktų: akinių, telefonų, prožektorių, vaikų žaislų.
„Dabar šuliniuose tenka aptikti ir invazinių šliužų. Jie pro žiedų tarpus patenka į šulinį, minta ant žiedų susidariusiais žalėsiais. Norint nuo jų apsisaugoti, rekomenduojama naudoti druską.
Valydamas šulinius randu ir įvairių netikėtų daiktų. Pavyzdžiui, šampano butelių, kuriuos žmonės nuleisdavo į šulinį atšaldyti, tačiau jie netyčia įkrisdavo. Pasitaikė atvejų, kai kviesdavo valyti šulinį, nes kas nors buvo nuskandinęs indą su agurkais. Viename Šakių rajono šulinyje radau daugybę vaikiškų sauskelnių, kuriomis atsikratė ten gyvenusi asociali šeima. Vėliau į sodybą atsikraustę naujakuriai turėjo šulinį valyti“, – pasakojo Darius.
Pašnekovas teigia, kad po 20 metų darbo valant šulinius gali daryti išvadą, jog Lietuvoje nitratais ar nitritais yra užterštas maždaug kas trečias–ketvirtas šulinys. Jis pasakoja, kad dažnai žmonės šulinius užteršia patys, kai šalia šulinio esančias trinkeles purškia raundapu. Darius taip pat teigia, kad išvalęs šulinius juos dezinfekuoja ir izoliuoja tarp žiedų esančius tarpus.
„Visoje Lietuvoje yra labai kietas šulinių vanduo. Super minkštas yra Lekėčiuose“, – pasakoja Darius.
Pašnekovas turi ir rekomendacijų šulinių savininkams: reguliariai apžiūrėti šulinį, patikrinti, ar į jį niekas neįkrito, taip pat įvertinti vandens kvapą. Šulinio žiedus gadina ir į šulinį įleisti vandens siurbliai.
Bronius iš Veršių:
