„Niekada nevėlu atsitiesti ir pradėti mokytis iš naujo sėdėti, vaikščioti. Niekada nevėlu tikėti savimi“, – kalbėdama apie savo 80-metę mamą Leonardą Tamašauskienę sako jos dukra Diana Jazukevičienė. Ir išties, žiūrint į senjorę, sunku patikėti ne tik jos amžiumi, bet ir tuo, kad dar neseniai ji kone vegetavo lovoje, o dabar kasdien nužingsniuoja po šešis kilometrus, be to, skaito knygas, sprendžia kryžiažodžius, neseniai dalyvavo stovykloje... Tad apie tai, kur ta sėkmės formulė ir kas įvyko šeimos gyvenime, prieš trejus metus kone apvirtusiu aukštyn kojomis, ir kalbamės su Panoviuose gyvenančiomis moterimis.
Ponia Leonarda pasitinka plačiai šypsodamasi, bet kuklinasi, ar tikrai jos istoriją verta pasakoti viešai. Tačiau klausydamasi moters ir jos dukros pasakojimo supranti, kad tokių sėkmės atvejų pasitaiko nedažnai. D. Jazukevičienė nevengia retkarčiais įkvepiančia žinute apie mamą pasidalinti ir socialiniame tinkle, mat jeigu kažkas, sako ji, kas dabar kovoja už gyvenimą, atras daugiau motyvacijos kabintis į gyvenimą, bus didžiulis darbas, nes sergant neretai palūžtama ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai.
Nors dabar Diana Jazukevičienė ir jos mama Leonarda šypsosi, kelias sveikimo link nebuvo lengvas. Diana prisimena neurologo žodžius, kad jeigu mama nejudės – liks tik daržove. Būtent šie žodžiai labiausiai motyvavo neduoti mamai ramybės, o dabar ji netgi stipresnė nei prieš ligą. D. Pavalkio nuotr.
Didžiulius iššūkius teko įveikti visai šeimai, kai prieš trejus metus Leonarda susirgo kovidu. D. Jazukevičienė prisimena, jog tuo metu ir pati su vyru sirgo šia liga, buvo namie, tad netruko pastebėti, kad pasikeitė mamos kvėpavimas. Iškart nebuvo jokių kitų simptomų, tačiau paskambino šeimos gydytojai pasikonsultuoti, o ši ragino kviesti greitąją, jei mato, jog yra kažkas neįprasto, juolab kad mama serga ir lėtinėmis ligomis. Paskui viskas vystėsi žaibo greičiu.
„Kai kviečiau greitąją, temperatūra buvo 37 su trupučiu. Atvažiavo labai greitai, temperatūra jau buvo pakilusi daugiau ir mamą išsivežė. Šakiuose jai diagnozuotas plaučių uždegimas, išvežė į Jurbarką“, – įvykius prisimena dukra Diana.
Po to sekė bemaž devynios paros komoje, buvo įsimetęs ir sepsis, iš reanimacijos ponia Leonarda perkelta į skyrių, kuriame teko praleisti beveik porą mėnesių. Ligos padariniai buvo košmariški.
„Kai mane įleido jos aplankyti, mama manęs nepažino ir iki dabar to neatsimena <...> Buvo ne tik judėjimo, kalbos problemų, bet ir veido asimetrija, daugelis kitų bėdų, labai drebėjo viena ranka. Pati nei valgė, nei vaikščiojo, nieko“, – pasakoja Diana, kuriai tokia situacija nebuvo priimtina, tad ėmė konsultuotis su medikais, patarimų klausė neurologų.
„Jie pasakė, kad jokių trukdžių, kodėl ji negalėtų judėti, nėra, tik reikia mankštintis, lavinti protą, nes kitaip bus tik daržovė. Tai man to užteko, kad mamai neduočiau ramybės“, – pripažįsta D. Jazukevičienė.
Ir nors dabar abi šypsosi, o Leonarda kasdien nueina po šešis kilometrus – vieną ratą su šiaurietiškomis lazdomis ji gyvenvietėje suka ryte, kitą – vakarop, kelias tokio įpročio ir sveikatos link nebuvo lengvas. Teko ir pyktis, ir juokais, ir per žaidimus visko mokytis iš naujo. Ko gero, nepaskutinį vaidmenį čia suvaidino ir pačios Dianos išsilavinimas bei darbinė patirtis – ji Švietimo pagalbos tarnybos vadovė, logopedė, ne vienerius metus ne tik konsultuojanti kalbos problemų turinčius vaikučius, bet ir kurianti jiems užduotis, lavinamuosius žaidimus. Tad kūrybiškai ji žiūrėjo ir į pagalbą mamai. Jei ir užvilkdavo jai megztuką per galvą, tai visą kitą darbą palikdavo pačiai – ir nors tai trukdavo ilgai, tekdavo vargti su nepaklusniomis rankomis, mama būdavo priversta apsirengti pati. Įdomu, kas padėta ant stalo kitame kambaryje? Diana liepia nueiti ir pasižiūrėti, nors tiesiog atnešti, paduoti, aprengti ir tenkinti norus būtų daug paprasčiau. Reikėjo mamą nemažai įkalbinėti ir pirmiesiems išėjimams į lauką, nes judėjo tik neįgaliojo vežimėliu. Pavyzdžiui, Leonardai įdomu, kiek kas kainavo, bet Diana nepasako visos rūpimos sumos, o liepia pačiai skaičiuoti pasakydama tik atskirų daiktų kainas. Ir skaičiuoja. Anot D. Jazukevičienės, reikia darbo duoti ne tik kūnui, bet ir protui, tad dabar mama, kaip pastebi jos dukra, netgi labiau sustiprėjusi nei buvo prieš ligą.
D. Pavalkio nuotr.
Tiesa, Diana prisimena iškart pasakiusi, kad darbo dėl mamos ligos neatsisakys. Todėl džiaugiasi ir dėkoja, jog kol ji su vyru darbuose, pas mamą ateidavo Panoviuose gyvenanti giminaitė Danutė, nes Leonardai reikėjo nuolatinės priežiūros. Ji ir mankštindavo ją, masažuodavo, nes reikėjo laiko, kol sveikata ėmė taisytis.
„Tačiau kad ir kokia liga bebūtų, visada galima pakilti ir niekada nereikia pasiduoti“, – vis kartoja D. Jazukevičienė, nuolat mamą skatinanti džiaugtis šia diena, į gyvenimą žiūrėti kuo pozityviau. Klausimų, kaip pavyko atsitiesti, ji neretai sulaukia ir iš aplinkinių.
Šią vasarą Leonarda dalyvavo ir senjorų stovykloje, ir į pasivaikščiojimus dabar jau žygiuoja su šypsena, ir, jei oras nepalankus, pyksta, nes tarsi iš vidaus kažkas sako – eik, nepasiduok. Tad žiūri į tą žingsniuojančią ir besišypsančią 80-metę ir supranti, kad atsidavimas, motyvacija, meilė, palaikymas ir tinkamas požiūris daro tikrus stebuklus.
Eduardas iš Griškabūdžio:
