Nuo vasario 15 dienos savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pareigas eina buvęs Šakių „Žiburio“ gimnazijos vokiečių kalbos mokytojas ir direktorės pavaduotojas Darius Aštrauskas. Pedagogas atviras – palikti mokyklą nebuvo lengva, tačiau kartais išeiti iš komforto zonos irgi yra gerai.

D. Aštrauskas mokykloje dirbo 30 metų, o „Žiburyje“ – 23-ejus. Jis buvo vokiečių kalbos mokytojas, gimnazijos direktorės pavaduotojas, taip pat yra dėstytojas Trečiojo amžiaus universitete. Net nebando apsimetinėti, kad palikti mokyklą, kurioje visi puikiai pažįstami ir viskas gerai, žinoma nebuvo lengva. Sako, kad širdį suspaudė ir nuo dviejų buvusių moksleivių atsiųstos gėlės į namus su rašteliu, gumulas gerklėje buvo ir atsisveikinant su kolegomis, mokiniais.

„Nepakeičiamų nebūna, yra tik nepakeisti“, – į klausimą, tai kaipgi dabar „Žiburys“ bus be D. Aštrausko, atsako pašnekovas.

Tačiau, matyt, atėjo laikas permainoms, nugalėjo noras išbandyti kažką naujo, o turėdamas šeimos palaikymą nusprendė dalyvauti konkurse vedėjo pareigoms užimti. Pašnekovas sako, jog sprendimas buvo priimtas ir dokumentai priduoti paskutinę dieną, o daugeliui kolegų tai išties buvo netikėta žinia. Visgi buvusio vedėjo Elvydo Pauliukėno noras, kad į jo vietą neateitų žalias žmogus, išsipildė su kaupu, mat naujasis vedėjas turi ir pedagoginės, ir administracinės darbo patirties.

„Dar sveikinant išeinantį Elvydą nuo metodinės tarybos pagalvojau mintyse, kas bus vietoj jo, ir tikrai negalvojau, kad aš pats“, – pripažįsta D. Aštrauskas ir sako, jog visgi reikės laiko susipažinti ir viską perprasti, bet žada vienodai gilintis ir į sporto, ir į kultūros reikalus. Tiesa, priduria, kad darbus dalinsis ir su taip pat neseniai pareigas pradėjusia eiti savo pavaduoja Egle Plančiūniene.

„Skyrius juk bendras. Lygiuotis yra kur, ar pavyks atstoti, matysime. Norėtųsi nieko nesugriauti“, – apie buvusių ilgamečių skyriaus darbuotojų  indėlį į kultūrą bei švietimą kalba vedėjas.

Anot jo, sunkiausia darbe bus „būti grūdu tarp girnapusių. Iš vienos pusės direktoriai, iš kitos – visuomenės lūkesčiai ar politikų kažkoks spaudimas“, bet žada vadovautis sveiku protu ir sprendimus priimti tik gerai pasvėręs, kad tai tikrai reikalinga, ypač kalbant apie įvairius optimizavimo klausimus.

Visgi supranta, kad tokie skaudūs ir nepopuliarūs sprendimai kaip mokyklų ar skyrių uždarymai yra neišvengiami. Jei dabar atėjo skyrių eilė, neabejoja, kad, drastiškai mažėjant mokinių skaičiui, kažkada teks jungti ir šiuo metu dar savarankiškas ir didesnes rajono ugdymo įstaigas. D. Aštrauskas įsitikinęs, kad visgi bent kaimiškose vietovėse, jei tik yra galimybė, dėl pradinukų patogiau mokyklas išlaikyti, nors ir mano, kad didesnėje klasėje, kur mokinių įvairovė, iš kaimiškų vietovių atėjusių mokinių rezultatai pagerėja, greičiau mokiniai tampa savarankiškesni.

„Iš visų kampelių suvažiuoja ir gali palyginti, kad vienos mokyklos dešimtukas nėra lygus kitos mokyklos dešimtukui“, – mintimis dalijasi pašnekovas ir didžiausiomis švietimo bėdomis, be mokinių mažėjimo, įvardija ir mokytojų, ypač tiksliųjų dalykų, stygių.

Tačiau pritraukti naujų specialistų nėra lengva, tikisi, kad galbūt kažką galėtų sumotyvuoti ir savivaldybės numatyta priemonė – įsikūrimo išlaidų kompensavimas.

Pirmadienį šiltu kolegų priėmimu pasidžiaugęs vedėjas pripažino, kad pirmoji darbo diena nebuvo labai įtempta, stalą puošė dovanų gautos gėlės, bet laukia ir darbai, o kaip pavyks su jais susitvarkyti, parodys laikas.