Lina POŠKEVIČIŪTĖ Kai kuriems atrodo, kad, pasodinus serbentų krūmą, jis augs kokią dešimt metų ir bereiks tik vasarą uogas nusiskinti. Anaiptol. Uogų augintojai iš Patamošopių kaimo (Griškabūdžios sen.) sako, kad serbentų auginimas reikalauja daug darbo. Prieš šešiolika metų Ona Peleckienė kartu su šeima pasodino pirmąjį hektarą juodųjų serbentų. Šiandien serbentynai veši jau 11 ha plote. Rajone šiais metais iš viso deklaruota 47,49 ha serbentų uogynų.
Nuotr. Modernizavus ūkį, nuimant derlių, užtenka dviejų žmonių. Nerijus Kaminskas (dešinėje) pakeičia dėžes, į kurias byra uogos.
Nuo sodinuko iki uogos
Ona Peleckienė pasakojo, kad 2000 m. kartu su žentu Algimantu Budriu, paėmę kastuvus, ištiesę eilėmis šniūrus, rankomis pasodino pirmuosius serbentų sodinukus.
„Tuomet visus agitavo serbentus auginti, atrodė, kad tai labai perspektyvus verslas“, – prisimena A. Budrys.
Derliaus laukė trejus metus: „Labai puoselėjom tą serbentų lauką, kiekvieną dieną ėjom apie tuos krūmus: ravėjom, laistėm, skynėm serbentus – viską darėm savo rankom. Smagu buvo parduoti turguje pirmąsias uogas, kaimynai skynėsi“, – dalinosi prisiminimais A. Budrys.
Nenusivylę pirmuoju derliumi, plėtė savo serbentyną – ieškojo naujų veislių, pasodino raudonųjų serbentų. Į uogininkystės plėtrą įsijungė dukros Jūratė, Milda su Vyru Nerijumi. Galiausiai uogomis šeima apsodino 11 ha plotą.
Nuo ekologinio ūkio iki tausojančio
A. Budrys sakė, kad iki praeitų metų vystė ekologinį ūkį, bet teko pereiti prie aplinką tausojančios uogų auginimo sistemos, kuri leidžia minimaliai naudoti trąšų.
„Realybė tokia, kad ekologiškai auginti serbentus yra sudėtinga – augalus puola ligos ir kenkėjai, nepasieksi aukšto derlingumo“, – paaiškina A. Budrys.
Šiandien jis neįsivaizduoja, kaip reikėtų išsiversti be agrotechnikos – ja sodinami serbentų daigai, apgenimi krūmai, serbentų nuėmimo kombainu surenkamos uogos. Techniką įsigijo už gautas ekologines išmokas.
Pasak šeimos ūkio agronomo Nerijaus Kaminsko, serbentynai mėgstą drėgmę, juodųjų serbentų krūmai keičiami kas 10–15 m., raudonuosius galima auginti iki 20–25 m. Serbentai žydi balandį ir gegužę, uogos prinoksta liepos pradžioje. Jie augina įvairių juodųjų serbentų veislių („Tiben“, „Tisel“, „Titania“), sodina pagal derėjimo laiką, kad uogos derėtų ne vienu metu ir būtų patogu nuimti jų derlių.
„Serbentų derliaus gausa labai priklauso nuo veislės: skirtingos veislės nokina skirtingo skonio, dydžio uogas. Kai kurios veislės net išsiskiria didesniu vitamino C kiekiu. Kitos būna atsparesnės šalčiams“, – pasakojo N. Kaminskas. Šiandien jie patys daugina serbentynus sumedėjusiais ūgliais.
N. Kaminskas vardija serbentynų žaladarius – erkes, amarus, stiklasparnius – ir puolančias serbentus ligas – miltligę, degulius, šviesmargę ir kt. Todėl, pasak N. Kaminsko, tenka nuolat domėtis augalų apsaugos priemonėmis ir jas naudoti.
Perspektyvoje – nori plėstis ir siūlo labiau vertinti
O. Peleckienės šeima ateityje planuoja daugiau sodinti raudonųjų serbentų, nes jų paklausa didesnė, ir pasisodinti geltonųjų. Šiųmetis derlius neblogas, sako serbentų augintojai, iš vieno hektaro priskynė 5–6 tonas uogų. Jas superka uogų šaldymo verslu užsiimančios bendrovės. Patys perdirbti savo užaugintas uogas neketina – reikia didelių investicijų ir didesnio ūkio.
O. Peleckienė prisiminė, kad per tuos metus visko būta: ir nemigo naktų, kai uogas nukrėtė audra ir liūtys, ir nervų, kai pavasarį nušalo žydintys serbentynai, o nuo šalnų uogynų niekas nedraudžia.
Pasak moters, žmonės nepakankamai vertina juoduosius serbentus. Ji iš jų verda uogienes, spaudžia sultis, džiovina, šaldo uogas. Pavasarį norint atgauti jėgas visiems pataria paragauti pumpurų arbatos.
Eduardas iš Griškabūdžio:
