Griškabūdietė Agnė Paškauskienė, vos prieš trejus metus pradėjusi auginti smidrus (šparagus), kasdien skuba į lauką pjauti šių gardžių daržovių. Gegužės pabaiga – pats smidrų sezonas. Pasak smidrų augintojos, tai delikatesinė, dietinė, vitamininga, nekaloringa daržovė, tikras natūralių vitaminų šaltinis pavasarį.

Smidrai – ankstyva, vertinga daržovė, ne vienas juos auginome darželyje ir vadinome štareliu, šakeles dėdavome į puokštes, o kad galime valgyti, pamiršome. Smidrus į Lietuvą XVI amžiuje atvežė Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto motina. Šios delikatesinės daržovės buvo auginamos Sereikiškių parke, o vėliau ir kitų Lietuvos didikų daržuose. Laikui bėgant, smidrų auginimo tradicijos mūsų šalyje sunyko.

Dėl savo maistinių, gydomųjų ir, aišku, kulinarinių savybių šparagai tituluojami gurmanų, aristokratų ir karalių delikatesu, jau beveik 10 metų ši daržovė, pačių išauginta, puikuojasi ir ant lietuvių stalų. Maistui vartojami augalo ūgliai, kuriuose yra daug naudingų medžiagų.

A. Paškauskienė sako, kad imtis šios veiklos ją paskatino vyro mama: prieš trejus metus, įgyvendinant projektą, jų žemėje buvo įrengtas bandomųjų smidrų auginimo laukas, pasodinta iš Olandijos atvežtų 200 daigų. Po metų moterys jau ėmė derlių, o 2018 m. Agnė pasodino dar tūkstantį `Gijnlim` veislės daigų 10 arų sklype. Sako, smidrų daigai sodinami balandžio pradžioje (pradėjus žydėti šalpusniams), pirmiausia reikia gerai išpurenti žemę, iškasti griovelį, išdėlioti šaknis pumpurais į viršų ir užpilti žemėmis. Agnė dar priduria, kad smidrai mėgsta saikingą laistymą.

„Pirmus metus ūglių nepjauni, tik po metų. Tiesa, pernai tik savaitę ėmiau derlių, nes vėliau smidrai nušalo“, – sako smidrų augintoja.

Agnė kasdien po darbo skuba į laukus, kurie nuo Griškabūdžio už kokių 15 km, ir pasiėmusi į rankas peilį pjauna 15–18 cm smidrų ūglius, kurie, sako ji, jeigu šiltos dienos, užauga beveik per parą, o šį vėsų gegužį tam prireikia net trijų dienų. Grįžusi ūglius nuplauna po šaltu dušu, o po to reikia laikyti vėsiai pamerktus kaip gėles, negalima viso nardinti į vandenį. Tuomet skuba juos realizuoti, turi ir savo klientų ratą. Neslepia, kad ateityje norėtų juos tiekti ir mūsų rajono restoranams, ekologiškų ūkių parduotuvėms.

„Šių metų derlius manęs nenuvylė, tik labai trūksta šilumos, todėl šio vakaro derlius bus tik apie 3 kg delikatesinių ūglių“, – pastebi A. Paškauskienė ir tikisi, kad iš 10 arų per sezoną turėtų gauti iki 300 kg derliaus.

Derlių Agnė ims iki Joninių, vėliau augalams reikia duoti natūraliai augti. Po ūglių derliaus nuėmimo, birželio pabaigoje, ji smidrus patręšia natūraliomis trąšomis, smidrai per vegetaciją sukaupia maistines medžiagas šaknyse, kurias pavasarį atiduoda augantiems naujiems ūgliams. Pašnekovė pasakoja, kad po birželio 24 d., nuėmus paskutinį derlių, maždaug per dvi savaites ūgliai išleidžia žalias iki pusantro metro aukščio šakeles, laukas virsta savotišku eglių miškeliu, o rudenį smidrų lapija pradeda gelsti, lapkritį tenka nudžiūvusius stiebus nupjauti.

Jaunoji ūkininkė sako, kad būtina nuolat stebėti smidrus, ar nepuola kenkėjai. Smidrai daugiamečiai augalai ir augs iki 15–20 metų.

Jauna moteris su vyru augina du vaikus, ji Griškabūdžio bendruomenės centro pirmininkė, yra veikli, kupina idėjų. Be abejo, turi ir nuolatinį darbą. Kodėl ėmėsi dar ir daržininkystės ūkio?

„Tai buvo tiesiog pabandymas, aš visada norėjau į žemę kišti rankas. Nes man reikia įžeminimo...“ – šypsosi pašnekovė ir išsiduoda, kad jos tėtis agronomas, gal todėl ir jai persidavė meilė augalams.

A. Paškauskienė dar priduria, kad smidrų auginimas – daug rankų darbo reikalaujantis užsėmimas, ūkis ekologiškas, tenka nemažai ravėti, purenti tarpueilius, o pastarosiomis dienomis augalo ūglius dengti nuo šalnų. Jai darbuotis padeda mama bei vyras.

Tiesiog lauke ragaujame smidro ūglį, skonis primena žaliuosius žirnelius. Smidrų augintoja pataria, kad jeigu jo žievelė labai jauna, jos tiesiog nereikia lupti, atsargiai nuskutama žievelė nuo ūglio apatinės dalies.

A. Paškauskienė sako, kad ūglius galima vartoti šviežius, kepti – jai skaniausi kepti su kiaušiniu ar kumpio juostelėmis. Smidrus galima užšaldyti, šiemet juos Agnė pabandė marinuoti. Augintoja pataria ruošiant smidrų patiekalus nepersistengti su prieskoniais, kurie puikų daržovės skonį gali tik sugadinti. Pasak griškabūdietės, pačių pirmųjų daržovių kilogramo kaina siekia iki 12 eurų.

Didėja Lietuvoje ir smidrų augintojų gretos, organizuojami smidrų festivaliai. Nors dažnas žemės savininkas savo soduose ir daržuose taip pat augina šių ankstyvųjų daržovių, tačiau didesnių smidrų plotų rajone vos vienas kitas. Šiemet 2 tūkst. 200 smidrų daigų pasisodino dar vienas griškabūdietis, tačiau A. Paškauskienė sako, kad konkurencijos nebijo: „Bus puiki galimybė bendradarbiauti“.