Kovo 18 d. Zyplių dvaro parodų salėje atidaryta Jono Daniliausko, vieno ryškiausių Lietuvos tapytojų, paroda „Spalvų muzika“, kurioje paprasti, spalvingi jo paveikslų motyvai atklydę daugiausiai iš vaikystės prisiminimų. Pasveikinti kraštiečio su parodos atidarymu atėję teptuko bičiuliai linkėjo ir toliau darbuose išlaikyti žmogaus ryšį su gamta.

Užėjus į Zyplių dvaro rūmų sales, ypatingą šviesą skleidžia ryškiaspalvės fantazijos, jausmingumo, egzotikos ir poetinių vaizdų perpintos kraštiečio dailininko J. Daniliausko drobės.

Pristatydama nuo 1976-ųjų parodose mūsų šalyje ir užsienyje dalyvaujančio įvairių prestižinių premijų laureato J. Daniliausko parodą Lukšių kultūros centro parodų kuratorė Inesa Bagdanavičienė paminėjo, kad J. Daniliauskas gimė 1950 m. Lekėčių kaime, 1974 m. baigė Valstybinį dailės institutą. Nuo 1976 m. yra surengęs per 70 personalinių parodų Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Lenkijoje, Baltarusijoje, Jungtinėje Karalystėje, Latvijoje. Nuo 1982 m. yra dalyvavęs per 150 kolektyvinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Autoriaus darbai yra eksponuojami Lietuvos, Sakartvelo, Latvijos, Varšuvos, Kelno ir kitų šalių muziejuose.

Žvelgiant į dailininko drobes, dėmesį patraukia ne tik ypatinga spalvų gama, J. Daniliausko darbuose pagrindinis objektas yra kaimo žmogus, dažniausiai atliekantis paprastus, o kartu ir poetiškus kasdienius darbus. Kone kiekvienas J. Daniliausko darbas teikia peno apmąstymams ir spėlionėms: žemėn susmegusios pirkios ar apkerpėjęs namas, dangų skrodžiančios šulinių svirtys, sėdintys kubiluose barzdoti vyrai, besimaudanti panelė, jaunoji ūkininkė, kiaušiniautoja, valtininkės – tarsi statulos, sustingusios saulės nutviekstoj erdvėj. Dailininko vaizduojami motyvai primena glaudų žmogaus ir gamtos ryšį, jo pastovumą bei kitas amžinąsias vertybes, kurias išsaugojo kaimas.

„J. Daniliausko kūryba yra viena ryškiausių lietuviškumo manifestacijų mūsų dailėje, kadangi drobės yra persmelktos kūrėjo vaizduotę užvaldančių tautiškumo idėjų; čia nuolatos primenama apie tėvų ir protėvių žemę, gimtinės kraštovaizdžius, juose gyvenančius padarus, gyvenimo būdo dvasią, papročius. Tai iš tikrųjų vienas paskutiniųjų nykstančios patriarchalinės Lietuvos dainių, o kartu ir mūsų tapybos klasikų, kurio meninių vaizdinių sistema jau beveik keturis dešimtmečius menkai keičiasi“, – kraštiečio kūrybą apibūdina menotyrininkas Antanas Andrijauskas.

Kad J. Daniliauskas grįžo į gimtinę ne vienas, o su savo spalvomis, pasidžiaugė ir parodos atidaryme dalyvavęs rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Darius Aštrauskas. Jo pavaduotoja Eglė Plančiūnienė pridūrė: „Po pastarųjų trijų kiekvienam iš mūsų buvusių tamsių savaičių šis vakaras, manau, yra būdas pasisemti šviesos, grožio, gėrio, ramybės.“

Augenijos Julės Kasparevičienės pastebėjimu, paveiksluose vaizduojami gyvulėliai, augalėliai, trobelė, močiutė – tai savotiško sakralumo išraiška. Ilgamete draugyste su dailininku, ypač plenerų metu, pasidžiaugė ir Meno mokyklos Dailės skyriaus vedėja, dailininkė Lolita Rūgytė, paminėdama tai, kad J. Daniliausko kūryba išskirtinė dar ir tuo, kad kone kiekviename paveiksle vaizduojamas žmogus.

Paprašytas pristatyti savo kūrybą parodos autorius sakė, kad tapyba – antroji jo kalba. Dailininkas pasakojo, kad mėgo piešti ir vaikystėje, bet stimulas tęsti pomėgį buvo Meno mokykla, vėliau kūrybos kelias driekėsi Lietuvos dailės institute, po to dėstytojo darbas.

„Siužetai ir motyvai darbuose daugiausiai iš vaikystės – tai, ką aš geriausiai pažįstu – duonos kepimas, ūkiniai darbai. Man tapyba – tarsi spalvų muzika <....> Apie mano ankstyvesnius darbus berods kompozitorius Martinaitis yra pasakęs: paveikslai – lyg novelės. Iš tiesų, negaliu nutapyti dviejų vienodų paveikslų. Nors natūra man taip pat labai svarbi, naudojuosi ir nuotraukomis, eskizais. Tai kažkoks išeities taškas. O kaip tu ten plastiškai susitvarkai, kur, ką įkomponuoji, tai jau kiekvieno autoriaus braižas, pamąstymas. Kažkada esu savo studentams sakęs, kad žiūrint ir į  šiukšlių dėžę galima puikiausią paveikslą nutapyti...“ – kalbėjo J. Daniliauskas.

Autorius pripažino, kad paveiksluose yra ir tam tikros fantazijos: jeigu reikia, ir medį persodina, ir namą nugriauna. Parodos lankytojams pasiteiravus apie paveiksluose vaizduojamus gyvūnėlius, dailininkas atsakė, kad jam neįdomu tapyti gryną peizažą.

„Man turi kažkas tam paveiksle kirbėti, virpėti, šliaužioti... Kažkokia intriga turi atsirasti. Kitaip man tas paveikslas lyg ir negyvas gaunasi. Buvau nuvažiavęs prieš trejus metus į Nidą Latvijoje. Kopos. Taip gražu. Žiūriu į tą jūrą – tokia graži, bet nutapiau už tų kopų tokį tik jūros gabaliuką, nes man įdomiau, kas tose kopose...“ – sakė J. Daniliauskas, su kurio kūryba galima susipažinti ir pernai išleistame albume ,,Jonas Daniliauskas. Tarp baltų ėriukų. Tapyba ir piešiniai“.

J. Daniliausko paroda pasidžiaugė ir kiti jo bičiuliai, artimieji, parodos rengėjai – Lukšių kultūros centro darbuotojai. Kaipgi parodoje, pavadintoje „Spalvų muzika“, be muzikos. Skambėjo dueto Urtės Glikaitės ir Kajaus Jasevičiaus (mokyt. Ingira Jakienė) atliekamos dainos.

Paroda Zyplių dvare veiks iki gegužės 1 d.