Jau daugiau nei savaitę sostinėje, „Arkos“ galerijoje, veikia lukšietės tapytojos Adelės Liepos Kaunaitės darbų paroda, o kojos vis dar tirta iš jaudulio, prisipažįsta ji, kai paklausiu, ar spėjo atsigauti po atidarymo renginio, interviu nacionaliniame radijuje ir gausybės žmonių sveikinimų ir dėmesio bangos. Paroda „Šviesa tarp debesų“ – tarsi iš trijų dalių. Autorė pristato skirtingų raiškų – tapybos, skulptūros ir eksperimentinius kūrinius, kuriuos visus jungia tas pats šviesos ieškojimas tiek fiziniu, tiek dvasiniu lygmeniu.

Parodos atidarymas sostinės „Arkos“ galerijoje buvo turtingas Adelės Liepos (penkta iš kairės) bičiulių, bendraminčių, kolegų ir neabejingų menui. V. Venslovaičio nuotr.

Parodos atidarymas visada yra šventė – atėjusiems vienokia, autorei kitokia. Kokia laimė, jei dar spėji pasivaikščioti po pustuštę galeriją, pabūti pats vienas su jausmais, kuriuos dovanoja menininko kūriniai. O pačiam autoriui – tai savotiškas apsinuoginimas, kai metų triūsas atiduodamas publikos teismui, kai kūriniai tarsi pradeda savarankišką gyvenimą. Ar Adelė Liepa, surengusi ne vieną dešimtį personalinių parodų, vis dar jaudinasi? Patikėkite, tai užrašyta jos veide, kūno kalboje, nevalingame krizenime. Dar likus keletui savaičių iki parodos atidarymo, ji kasdien sprendė rebusus, kokius darbus eksponuoti, kaip susidėlios ekspozicija trijose galerijos erdvėse, žinoma, kaip lankytojai įvertins naujausius, per pastaruosius metus gimusius kūrinius. Jos tapyboje atsirado daug figūratyvo, dideli formatai ir gaivališkos spalvos verčia stabtelėti, analizuoti motyvus – kas ten atrado mitologines būtybes, kiti analizes pasiliko viduje, bet nustebimo iš lankytojų būta nemažai – ypač ties iš grybų gimusiais paveikslais ar skulptūromis. Bet juk iš Adelės Liepos galima tikėtis visko…


Trys galerijos erdvės – trys skirtingos laboratorijos. Dvi iš parodoje eksponuojamų menininkės laboratorijų apie natūralius gamtos elementus. Laboratorijoje „Medžių rasė art lab.“ eksponuojamos skulptūros, jas Adelė Liepa sukūrė iš apleistose sodybose rasto natūralaus medžio ir pramoninių stačiakampių kaladėlių. Taip praeitis susijungia su dabartimi. Kita laboratorija „Grybų rasė art lab.“ kėlė dar daugiau mįslių ir visus paliko su klaustukais lūpose: „Čia tikrai grybai? Kokie? Kaip?“ Tai autorinė ir eksperimentinė Adelės Liepos technika, kuriai ji pasitelkė medinius porėmius, o juos aptraukė grybų substancija. Prieš šviesą nedidelio formato paveiksluose puikiai atsiskleidžia faktūros, skirtingi gintariniai atspalviai ir netikėti motyvai. Trečioji laboratorija „Spalvų rasė art lab.“ skirta menininkės tapybos darbams. Visos trys laboratorijos, anot autorės, kalba apie tą patį: savų šaknų paieškas, meilę gamtai, žmogaus ir gamtos sąsajas. Kiekvienas kūrinys pasakoja istorijas, o visą planetą yra apraizgiusios medžių šakos bei grybų šaknys ir tik pakėlus akis į dangų galima išvysti šviesą tarp debesų...

Turiu prisipažinti, kad buvo labai smagu stebėti į parodos atidarymą plūstančius žmones – menininkės bičiulius ir artimuosius, dėstytojus ir profesorius, kolekcionierius, kolegas menininkus, klausytis, o vėliau ir socialinėje erdvėje skaityti jų komentarus. „Arka“ atidarymo vakarą lyg avilys dūzgė nuo pasikalbėjimų, gėlėms pritrūko vazų, vis rikiavosi eilė nusifotografuoti su autore, apsikabinti, bent žodeliu palabinti, pasveikinti. Jokių ilgų pristatymų ar akademinių menotyrininkų įžvalgų, tik trumpas lakoniškas pristatymas, nuoširdus Adelės Liepos pasisveikinimas ir kiekvieno asmeninis laikas skirtingose menininkės laboratorijose.


Parodos „Šviesa tarp debesų“ atidarymas buvo tarsi ilgo menininkės kūrybinio proceso kulminacija. Tačiau kūryba iš esmės niekada nesibaigia. Tik pasidairyti po kūrybinius užkulisius nepavyks. Nesu niekada užtikusi A. L. Kaunaitės tapant. Namuose įrengtoje studijoje gali rasti tik ženklus, kad kūryba čia liejasi intensyviai: grindys nutaškytos dažais, krūvelės dažų tūbelių, o pasieniais budi drobės – vienos jau džiūsta, kitos laukia paskutinių akcentų, trečios – naujos įkvėpimo bangos. Neduok, Dieve, kas nors norėtų sutvarkyti šitą kūrybinį chaosą, Adelė Liepa sako: „Čia tik kitiems atrodo netvarka, man čia viskas struktūruota ir aišku.“ Dažų tūbelių krūvelėse ant grindų skirtingų spalvų atspalviai – ji užsimerkusi žino, kur geltoni tonai, o kur juodi ar žali. Kai tapo, ji tiesiog juos ima nemačiomis, tepa sluoksnį po sluoksnio – dažnai pagauta įkvėpimo skuba, nenori išbaidyti galvoje gimusio vaizdinio, todėl reikia nutapyti taip, kaip diktuoja pasąmonė, vaizduotė ar mūzos. Geriausia tapyti naktį, sako menininkė, kai visas ūkis suminga, kai tylu, kai kūrybos procesas tampa sakralus, kai saugu apsinuoginti, nes tapybos nepertrauks koks netikėtas „labas“. Tapydama Adelė Liepa dažnai praranda laiko nuovoką, neabejoju, kad tais momentais ji pakyla virš savo namų, virš Lukšių ir išeina pasivaikščioti tik jai vienai žinomais kosmoso labirintais, raškydama grybus, myluodama medžių šakas, gaivališkai taškydama spalvomis jausmus, prisikviesdama mistines būtybes ir kurdama istorijas. „Arkos“ galerijoje paroda veiks iki balandžio 26 dienos. Užsukite paieškoti šviesos, nes ji debesims prasisklaidžius būtinai pasirodo...

Lina Morkūnienė