Štai tą [pirmąją savaitės] dieną du Jėzaus mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius.
Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.
O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.
Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“
Jėzus paklausė: „O kas gi?“
Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti.
O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko.
Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno.
Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“
Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“
Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.
Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“
Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems.
Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“
Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“
O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13–35)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Mūsų laikais liūdesys yra labai dažnas žmonių gyvenimo palydovas. Tai gali būti ir paprastas nesaugumo jausmas, o kartais ir labai gili neviltis, kuri užvaldo žmogaus vidinį pasaulį.
Liūdesys atima gyvenimo prasmę ir jėgą, paverčia žmogaus gyvenimą kelione, neturinčia aiškios krypties.
Ši tokia dažna mūsų laikų žmonių patirtis primena mums Evangelijos pasakojimą apie du Emauso mokinius.
Nusivylę ir praradę drąsą, jie išvyko iš Jeruzalės, palikę už savęs viltis, sudėtas į Jėzų, nes jis buvo nukryžiuotas ir palaidotas. Visos viltys žlugo, širdį užvaldė sielvartas.
Liūdniems mokiniams keliaujant į namus, prie jų prisijungia dar vienas keliautojas. Jie mano, kad galbūt tai vienas iš daugybės piligrimų, kurie buvo atvykę į Jeruzalę švęsti Velykų.
Prisikėlusio Jėzaus tiedu mokiniai neatpažįsta. Liūdesys temdo jų žvilgsnį ir ištrina iš jų atminties Mokytojo kelis kartus duotą pažadą, kad trečią dieną po mirties jis prisikels.
Jėzus ramiai juos išklauso, leidžia jiems išlieti savo nusivylimą. Tada jis jiems primena, jog Šventajame Rašte yra parašyta, kad Mesijas turėjo kentėti, mirti ir prisikelti.
Abiejų mokinių širdyse vėl užsidega vilties šiluma. Kai jau temstant mokiniai pasiekia savo kelionės tikslą, jie pakviečia paslaptingą bendrakeleivį pasilikti su jais.
Jėzus sutinka ir sėdasi kartu prie stalo. Tada paima duoną, ją laužo ir jiems jos duoda.
Tą akimirką abu mokiniai jį atpažįsta. Tačiau Jėzus dingsta iš jų akių. Duonos laužymo gestas atveria širdies akis, apšviečia liūdesio apakintą žvilgsnį.
„Viešpats tikrai prisikėlė“, – liudija mokiniai ir šie žodžiai tampa pirmųjų krikščionių pasisveikinimu.
Jėzus prisikėlė ne žodžiais, bet konkrečiai, su savo kūnu, kuriame išliko kančios žymės, kaip amžini jo meilės mums ženklai.
Emauso mokinių džiaugsmas tebūnie mums paguoda, kai gyvenimo kelionė tampa sunki.
Prisikėlęs Kristus radikaliai keičia perspektyvą, įlieja naujos vilties, kuri užpildo liūdesio tuštumą.
Prisikėlęs Kristus keliauja kartu su mumis. Jis nugalėjo mirtį; jame gyvybė švenčia pergalę; jis pripildo vilties visą istoriją.
Tikėti Kristaus prisikėlimu reiškia pakeisti požiūrį į pasaulį: grįžti į šviesą, pripažinti Tiesą, kuri mus išgelbėjo ir nuolat gelbsti.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Arūnas iš Ringaudų:
