Sausio 25-oji nuo seno Lietuvoje vadinama pusiaužiemiu. Mūsų protėviai sakydavo, kad diena jau pailgėjusi per avinuko šuolį. Na, o astronominis kalendorius rodo, kad nuo Saulėgrįžos, šviesusis paros laikas pailgėjo visa valanda ir septyniomis minutėmis.

 

 

Sakoma, kad pusiaužiemio dieną miške savo oloje nubunda barsukas ir iškiša galvą apsidairyti. Jei diena apniukusi, barsukas išeina pasivaikščioti, o grįžęs kietai įmiega - vadinasi pavasaris bus vėlyvas ir šaltas.  Jeigu diena pasitaiko saulėta, tai barsukas, pabūgęs savo šešėlio, atbulas lenda atgal į olą ir gulasi ant to pačio šono toliau miegoti. Tačiau ant nugulėto šono miegas bus nesaldus – ir sniegas tada greitai susmegs, ir pavasaris bus ankstyvas. Gal ne veltui netrukus prasidėsiantis mėnuo ir buvo pavadintas vasariu.

Nors tikroji vasara dar toli, tačiau spėjama, jog mūsų protėviai metus seniau bus dalinę ne į keturis, o į du metų laikus. Manoma, jog būtent „pavasario – vasaros“ pusmetį baltai seniau bus vadinę žodžiu vasara. Šio sezono pradžia kaip tik ir galėjusi būti skaičiuojama nuo pusiaužiemio, kai Saulė pradeda šilčiau šviesti.

Pasak etnologų, žmogus per pusiaužiemį savo aplinkoje turėtų pasidairyti pavasario ženklų, pažadinti gamtos gyvastį: papurtyti apšarmojusias obelaites, kad būtų vaisingesnės, pabelsti į apsnigtus avilius, kad bitelės visu kamuoliu persiristų ant kito korio. Mūsų protėviai tikėjo, kad nuo šios dienos atgyja ir iš girių į namus šliaužia gyvatės, todėl šią dieną dar vadindavo Kirmėline ir vengdavo iš miško vežti medžius, kad gyvačių neparsineštų, ar ką nors iš medžio dirbti, nes medieną kirvarpos išvagos.
Tačiau pusiaužiemio dieną visi labai įdėmiai stebėdavo orus. Jeigu saulėta – bus graži vasara ir geri metai. Jeigu debesuota – tais metais daug žmonių mirs. Jeigu lyja ar sninga – laukia didelis kainų šuolis, nes javai dar laukuose supus. Jeigu pučia smarkus vėjas – tarp žmonių kilsią dideli neramumai. Aišku, mūsų amžiuje jau niekas nekreipia dėmesio į šias pranašystes.

Mitologijos tyrinėtojas  Algirdas Julius Greimas su viduržiemio švente susiejo istoriniuose šaltiniuose minimą „kumeliuko krikštynų“ puotą, keltą prieš Grabnyčias, t.y. prieš Perkūno dieną (vasario 2 d.). Tuomet iš degtinės, šutintos su aguonomis, kanapėmis ir medumi, būdavo gaminamas ypatingas apeiginis gėralas, kurį gerdavo per visą naktį ir dar kitą dieną.

Šį „kumeliuko krikštynomis“ vadintą pasilinksminimą A.J.Greimas buvo linkęs laikyti pirmojo Naujųjų metų jauno Mėnulio sutiktuvių ir pagerbimo šventės liekanomis. Būtent  Dievaičio Mėnulio gimimas senoviniame rago (sausio) mėnesyje, pasak mitologo, mūsų protėviams turėjo apreikšti Naujųjų metų pradžią. Tokiu būdu mūsų viduržiemio šventės papročiuose ir tikėjimuose randame išlikusius tiek Saulės kalendoriaus, tiek ir archaiško Mėnulio bei žvaigždžių kalendorių atspaudus.

Įdomu tai, kad senovines Mėnulio kalendoriaus tradicijas iki šių dienų išsaugoję kinai, kurie Naujuosius metus švenčia pasirodžius pirmajam jaunam Mėnuliui, po to, kai Saulė įžengia būtent į Vandenio žvaigždyną. Pagal mūsų grigališkąjį kalendorių tai įvyksta tarp sausio 21 ir vasario 19 dienos.

Atšventę Naujuosius metus pagal šiuolaikinį Saulės ritmu  pagrįstą kalendorių gruodžio 31 dieną, sausio 25 dieną  pradėsime metus ir pagal senąjį Mėnulio kalendorių, kuriam mūsų protėviai skyrė didelę reikšmę. Tad tegul užgimęs šių metų pusiaužiemio „kumeliukas“ atneša į mūsų namus laimingesnio, geresnio gyvenimo pradžią.